2019 gegužės
25
Šeštadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Metų laikai į laikrodį nežiūri. Žmonės kalba

    Siųsti Versija spausdinimui

    Rodos, dar 2006 metais Valstybinė metrologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos gavo Europos Komisijos raginimą pateikti savo poziciją dėl laiko kaitaliojimo Lietuvoje. Viešojoje erdvėje tuokart buvo lyg ir pažadėta, jog pagaliau baigsime tuos sukaliojimus, nes jie lyg ir nepasiteisino, o žmonių susierzinimo esą daug. Šiandien
    jau 2011-ųjų pavasaris, o mes praeitą sekmadienį vėl sukome laikrodžio rodykles. Ką apie tai mano „Alio, Raseinių“ skaitytojai? Ko-kį atsakymą jie būtų siuntę Europos Komisijai?

    - Man tai gerai, nes dabar atstatė mano laiką. Bet rudeninis rodyklių sukimas man labai nepriimtinas. Tuomet jau aštuntą valandą aš einu miegoti, o keliuosi vis tiek penktą. Aš esu iš tų, kurie keliasi anksti, vyturiukais tokius žmones vadina. Bet jei man leistų rinktis, aš pasisakyčiau už pastovumą, bent jau laike.

    - Man geriau būtų senoviškai. Nors kaimo žmonės daug į laikrodžius nesižvalgo, gyvena gamtos ritmu, esame įpratę anksti keltis, bet laikrodžio sukinėjimas vis tiek kažką sujaukia, kažkas negero su organizmu darosi. Jautiesi tarsi pasiklydęs laike. Sovietmečiu niekas
    laikrodžių nesukinėjo ir buvo gerai. Bet, noriu pastebėti, kad ne tik dėl tų laikrodžio rodyklių yra blogai. Visur, kur tik bepasižiūri Lietuvoje – pratisas „bardakas“, kurio nei rodyklių sukinėjimas, nei pats laikrodžių daužymas nebeįveiks. Jei būtų mano valia, aš tikrai nesukinėčiau.


    - Kuo daugiau šviesos, tuo geriau. Būtų gerai, jei laikrodžiai vien vasaros laiką rodytų. Bet jei rimtai, tai geriausiai buvo tuomet, kai laikrodžio nesukinėjome, kai buvome „pririšti“ prie Maskvos laiko: vasaros buvo šviesios, o žiemos – tamsios. Prie to reikėtų vėl sugrįžti, nes didžioji Lietuvos dalis ir geografiškai yra artima Maskvos juostai. O kai Andrikienė sugalvojo laikrodžius sukinėti, tai ir vidury dienos sutemsta. Nereikėtų bent iš laiko politikos daryti. Aš – už senojo laiko sugrąžinimą ir jo pastovumą.

    - Oi, nepriimtini mano organizmui tie sukaliojimai. Jaučiuosi baisiai, kol priprantu. Kai atgal valandą pasuka, tai dar pusė bėdos, ilgiau pasivartai lovoje ir tiek, bet kai anksčiau keltis reikia, tuomet būna sunku. Nemanau, jog iš to kas nors būna sutaupoma, tuo labiau, jog tai paveikia daugumą žmonių, jie būna suirzę, ne tokie darbingi. O pirmiausiai tai pajunta kaimo
    žmogus, kuris ir taip anksti keliasi, o vėlai gula. Ir gyvulys juk laikrodžio nepažįsta, jis gyvena gamtos ritmu. Jei mano valia būtų, aš tikrai nesukinėčiau rodyklių.


    - Aš – kategoriškai prieš laikrodžių sukinėjimą. Laikrodį gali pavarinėti, bet organizmo tikrai nepastumdysi. Tas pavasarinis sukinėjimas dar pusė velnio, bet rudenį tai tikra kančia būna. Tuomet nė „Panoramos“ sulaukti nebegaliu, snaudulys ima. Bet ir dabar nei šis, nei tas, kai prabundi valanda anksčiau. Juk niekas tikriausiai nė neskaičiavo, kokia nauda iš tų rodyklių sukinėjimo, bet vienas kvailys sumanė, kiti palaikė, o dabar visi kenčiame. Nuo amžių žmonės tamsos nebijojo, o dabar, matot, ėmė ir išsigando. Juk pati tamsa yra gerai, nes žinai, jog tuoj prašvis. Šviesos laukimas kelia žmogui nuotaiką, malonius jausmus. O kad trupučiuką anksčiau sutemdavo, tai žinojome, kad natūraliai atėjo vakaras.


    - Man būna sunku, kol organizmas prisitaiko prie naujo laiko. Apie porą savaičių jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Man nėra skirtumo, kada tas rodykles suka: pavasarį ar rudenį. Į mano parduotuvę užeina daug žmonių ir visi dejuoja dėl prastos savijautos, susijusios su laiko keitimu. Bet taip yra visoje Europos Sąjungoje. Dažnai tenka į kitas šalis išvažiuoti, ir visur žmonės laikrodžio rodyklių sukinėjimu nėra patenkinti, nes tokie organizmo dresavimai sveikatos neprideda.

    - Apie tai geriau paklauskite mano gaidžių. Ir, sakau jums, jiems – nė motais tas laikrodžių sukaliojimas. Jie gieda tuomet, kai reikia giedoti. Jie gieda tikrai ne pagal Andrikienę. Jie girdi gamtą. Tai žemdirbys, jų įsiklausydamas, ir keliasi. Tik bėda, kad pienvežiai važiuoja pagal kažkieno išgalvotą laiką. O karvės irgi žiūri į gaidžių laikrodį. Joms labai nepatinka įprastinio ritmo trikdymas. Mano gyvuliukai tikrai jokiai politinei srovei nepriklauso, bet jiems labiau patinka senasis, Maskvos laikas. O vaikams – tai tikra kančia, ypač po rodyklių persukimo rudenį, kai jie iki pat darželio nepabunda. Viskas yra blogai, kas yra nenatūralu.


    - Jei jau taip įnikome į laikrodžių sukinėjimą, tai gal galėtume ir dar labiau jį sukalioti. Pvz., ryto laiką palikti tokį, koks jis dabar yra, o į vakarą vėl rodyklę pasukti. Arba atvirkščiai. O jei kalbant rimtai, tai jokių sukinėjimų nereikėtų. Kaip viena mano pažįstama sako, ji niekaip negali susitaikyti su tuo, kad pietus tenka valgyti vakare. Nuo laikrodžio rodyklių sukinėjimo šviesos gamtoje nepadaugėja, o jautresniems organizmams šuoliukai laike net labai atsiliepia. Apie tai žmonės diskutuoja daug, bet dar neteko girdėti, jog kam nors patiktų laikrodžio sukinėjimas. Jis nepriimtinas net tiems, kurie seniai nebeturi kur skubėti.

    - Geriau nesukinėtų, nes man tai nepatinka. Niekam iš vaikų tai nepatinka, nes visi filmukai „išsiderina“, nebesugaudome, kada juos rodo, nors pagal parašymą laikas ir nepasikeitė. Man atrodo nerimtai, kai sako, kad moksleiviams tenka daugiau šviesos. Juk labai daug vaikų mokosi ir antroje pamainoje, jie lanko įvairius užklasinius užsiėmimus ir visada namo grįžta su tamsa.

    Komentarų nėra