2020 balandžio
5
Sekmadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Mieli raseiniškiai ir Sąjūdžio pirmeiviai,

    Siųsti Versija spausdinimui

    Baltijos kelio priešistorė buvo tokia. Jau 1989 m. vasario 15 d. vakare per iškilmingą Vasario 16-osios minėjimą Kaune, Muzikiniame teatre, Lietuvos Sąjūdžio Seimas, spaudžiamas Kauno Sąjūdžio narių, priėmė deklaraciją, kurioje žodį „suverenitetas“ pakeitė žodis „Nepriklausomybė“. To laukė ne tik iškilmingame minėjime dalyvavę Lietuvos laisvės lygos (LLL) nariai, politiniai kaliniai, bet ir prie Muzikinio teatro susirinkę kauniečiai. Iškilmingame minėjime apie Lietuvos suverenitetą Sovietų Sąjungoje prabilus Kazimieros Prunskienės iš Europos Parlamento atvežtam KGB agentui Algirdui Klimaičiui (Kliugeriui), kilo toks triukšmas, kad, atrodė, tuoj nukris balkonas, kuriame aš sėdėjau kartu su Lietuvos laisvės lygos nariais. Visi supratome, kad neišvengiamai artėja akimirka, kai Lietuva skelbs Nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Taigi Lietuvos Sąjūdis Nepriklausomybę de facto paskelbė Kaune 1989 m. vėlų vasario 15 d. vakarą. De jure tai padaryti galėjo tik visos lietuvių tautos mandatą gavusi LR Aukščiausioji Taryba.
    Šiam žingsniui reikėjo parengti ne tik Lietuvos žmones, bet ir pačių didžiausių pasaulio valstybių vadovus, kurie iš Baltijos valstybių liaudies frontų reikalavo netrukdyti Sovietų Sąjungos vadovams vykdyti perestroiką. Bet kokia mūsų Sąjūdžio lyderių užuomina apie Nepriklausomybę sulaukdavo jų neigiamos reakcijos. Atsimenu, 1989 m. vasarą Vokietijoje Vasario 16-osios gimnazijoje susitikau politologą, tada Laisvosios Europos radijo korespondentą Kęstutį Girnių. Man pradėjus kalbėti apie Lietuvos Nepriklausomybę, jis iš manęs išsišaipė ir pareiškė, kad mes apie tai net nesvajotume. Man tai girdėti iš Laisvės radijo žurnalisto buvo labai netikėta.
    Mes, Sąjūdžio dalyviai, į tokius pamokslus nekreipėme dėmesio. Okupacijos išvarginta tauta troško laisvės. Geresnio preteksto nustebinti demokratinio pasaulio visuomenę ir sukrėsti okupantus nebuvo, kaip tik klastingo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Molotovo-Ribentropo pakto, kuriuo jos pasidalijo Lenkiją, Baltijos valstybes ir Suomiją, 50-mečio minėjimas.
    Idėjos nuo Vilniaus iki Talino susikibti rankomis visų Baltijos šalių žmonėms autoriai buvo Estijos liaudies fronto nariai. Prieš tai mes jau buvome surinkę 1,5 mln. parašų po reikalavimu, kurį inicijavo LLL, panaikinti gėdingo Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes, ir juos nuvežę į Maskvą. Lietuvos Sąjūdžio vadovai pradžioje į Baltijos kelio idėją pažiūrėjo skeptiškai, kaip į neįgyvendinamą planą. Sąjūdžio vadovai nusprendė susitikti su visų Lietuvos miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybų nariais ir pasiaiškinti, ar Baltijos kelias mūsų jėgoms. Sąjūdžio juodadarbiai entuziastingai pareiškė: „Darom“, ir visas jėgas nukreipėme pasiruošti Baltijos kelio akcijai.
    Iki rugpjūčio 23 d. likus dešimčiai dienų mes, atsakingieji už Baltijos kelio organizavimą, su Sąjūdžio Seimo tarybos nariais, būsimais Nepriklausomybės akto signatarais Aleksandru Abišala ir Algimantu Norvilu, sėdome į mažą autobusą (rusišką PAZ) ir važiuodami nuo Vilniaus iki Latvijos sienos dalijomės automagistralės kilometrus. Mūsų rajonas gavo užduotį suformuoti gyvą grandinę automagistralės Vilnius–Panevėžys
    83–86 kilometruose. Nuo Vilniaus pusės mes jungėmės su Jurbarko, o nuo Panevėžio su Kėdainių Sąjūdžio dalyviais, su jais ir dabar susitinkame kas penkerius metus Baltijos kelyje.
    Dalydamiesi kelio kilometrus Lietuvos rajonų Sąjūdžio koordinatoriai galvojo, kaip reikėtų tą akciją įamžinti, kad kas nors liktų atminčiai. Mūsų rajonui skirtame ruože, kuriame nebuvo nė vieno medžio, mano žvilgsnis užkliuvo už didelio lauko akmens. Algimantas Norvilas prasitarė, kad Dubysos slėnyje gyvena kalvis Alvydas Bertulis ir jis mums galbūt padės.
    Alvydas nedelsdamas sutiko ir nereikalaudamas jokio užmokesčio per dvi paras nukalė kryžių. Praėjus kelioms dienoms po Baltijos kelio mes sulaukėme nelaukto svečio iš Kaliningrade leidžiamo sovietų armijos laikraščio ,,Zvezda“. Netrukus apie mus, „nacionalistus“, parašė juodinantį straipsnį ,,Kuznec kujot“ („Kalvis kala“). Beje, vėliau mes su Alvydu kartu gynėme Lietuvos Parlamentą.
    Raseinių rajono pastatytas kryžius yra labai originalus, tai iš metalo nukaltas kryžius-saulutė, jis yra įtvirtintas ant didžiulio lauko akmens. Kryžius vietinių gyventojų labai prižiūrimas ir puošiamas, nes, pasirodo, čia 1949 m. spalio 10 d. žuvo vienas iš Aukštaitijos partizanų vadų Bronius Jakubonis-Stiklas.
    Jeigu atvirai, organizuodami Baltijos kelią mes nesitikėjome tokio didelio žmonių pakilimo. Stebuklas įvyko ir jūsų, Raseinių krašto žmonės, dėka 1989 m. rugpjūčio 23 d. 19 val. mes tapome 650 km nuo Vilniaus iki Talino besitęsiančios gyvosios grandinės dalimi.
    Tie, kas dalyvavo Baltijos kelio akcijoje, niekada jos neužmirš. Baltijos kelio dalyvius iš Raseinių rajono vežė apie 80 autobusų. Trečdalis dėl neįtikėtinų kamščių (nes pajudėjo beveik visi Lietuvos žmonės) pakeliui ties Ukmerge užstrigo, todėl akcijos vietos nepasiekė. Keliavę raseiniškiai suformavo gyvą grandinę ten, kur juos sustabdė kamščiai.
    Demokratiškas pasaulis nuščiuvęs stebėjo, ką mažos laisvę mylinčios Baltijos tautos padarė. Pasirodo, Baltijos kelią iš kosmoso fotografavo net JAV ir Kinijos satelitai. O JAV, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai, pataikaudami savo valstybių žmonėms, pritilo.
    Sovietų Sąjungos komunistų partija mus eilinį kartą pasmerkė. Galbūt tai žinodamas Lietuvos komunistų partijos lyderis Algirdas Brazauskas net nedalyvavo Baltijos kelyje. Bet Laisvės upės jau nebebuvo galima užtvenkti. Baltijos valstybių žmonės, tarp jų ir Lietuvos, pajuto savo jėgą ir patikėjo neišvengiamu Nepriklausomybės atkūrimu. Tai buvo tik laiko klausimas.
    Praėjus 30 metų nuo Baltijos stebuklo kviečiu visus Raseinių krašto žmones, ypač jaunimą, rugpjūčio 23 d. 18 val. susirinkti Baltijos kelyje, kad dar kartą patirtume tą nepakartojamą vienybės, bendrumo ir solidarumo jausmą ir primintume pasauliui, kad istorinė atmintis gyva ir kad mes esame pasiruošę ginti savo Laisvę.
    Šiais metais, minėdami Baltijos kelio 30-metį, Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, Lietuvos  kariuomenės kūrėjai-savanoriai kartu su Lietuvos baikeriais veš ugnį, uždegtą Kaune prie Nežinomo kareivio kapo, ir uždegs visų Lietuvos rajonų laužus visame Baltijos kelyje. Paskui visi norintys galės prisidėti prie kolonos ir keliauti iki Latvijos sienos, kur Saločiuose vyks susitikimas su Lietuvos ir Latvijos prezidentais.
    Baltijos kelyje tylos minute pagerbsime ir anapilin išėjusius Raseinių Sąjūdžio tarybos narius: Joną Pocevičių, Antaną Vizbarą, Viktorą Vitkų, Kęstutį Kordušą  bei kitus Sąjūdžio eilinius pirmeivius, kurie rizikuodami savo darbo vietomis, negailėdami asmeninio laiko, sveikatos darė viską, kad priartintų Lietuvos Nepriklausomybę.
    Susitikime rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje automagistralės Vilnius–Panevėžys 83–86 kilometruose, prie mūsų Kryžiaus, kurį 1989 m. rugpjūčio 23 d. pašventino Lietuvos patriotas, Sąjūdžio rėmėjas a. a. kun. Vytautas Grigaravičius.
    Kunigas „Nemuno“ viršelio nuotraukoje matyti dešinėje. Daugelis raseiniškių, 1989 m. dalyvavusių Baltijos kelio akcijoje, šioje nuotraukoje atras save. Jeigu įskaitysite, tada mūsų rankose buvo iš raidžių sudėliotas šūkis: „Baltijos kelias. Nepriklausomybę Lietuvai!“
    Tikiu, kad prie Baltijos kelio akcijos prisidės ir Raseinių rajono savivaldybė, o visi norintys 18 val. galės sudalyvauti Baltijos kelyje uždegant Raseinių laužą.

    Antanas Kliunka,
    buvęs Raseinių rajono Sąjūdžio tarybos
    atsakingasis sekretorius,
    Baltijos kelio 1989 m. koordinatorius

    Komentarų nėra