Mokytojas Antanas Juška: „Laimingas, kad sirgau knygų skaitymo liga…“

Siųsti Versija spausdinimui

Kiekvienas kraštas turi savo švyturį – žmogų, į kurį norisi lygiuotis, apie kurio darbus, gyvenimą su meile prisimenama ir po daugelio metų. Vasaros pabaigoje minėjome Raseinių garbės piliečio, mokytojo Antano Juškos 100-metį. Ta proga Betygalos bibliotekoje atidaryta nuolatinė kaskart atsinaujinanti A.Juškos bibliotekos knygų paroda. Joje sukauptos knygos atskleidžia mokytojo asmenybės gelmes.
Rašyti apie mokytoją A.Jušką – žmogų, savo gyvenimu ir darbais garsinusį Betygalos žemę, ir nenukrypti į asmeninius išgyvenimus ir patirtis – labai sudėtinga. Man teko laimė mokytis vienoje iš tų penkiasdešimties Betygalos vidurinės mokyklos laidų, kurias į gyvenimą palydėjo mokytojas. Iki šiol dar suvirpa širdis išgirdus dūdų orkestro grojamus maršus – nė viena mokyklos, miestelio šventė buvo neįsivaizduojama be Antanėlio (taip mes švelniai vadinome) diriguojamo orkestro. Tikrai ne vienas šimtas mokyklos dūdorių baigė jo vadovaujamą orkestrinę „akademiją“.
Ir, žinoma, niekada neišblės iš atminties gyvenimiškosios pamokos. Nedidukas, žilagalvis, besišypsantis pro ūsą, kiekvieną sutiktą mandagiai pasveikinantis A.Juška buvo pavyzdžiu visiems. Tai žmogus, pasižymėjęs nepaprasta erudicija, puikus oratorius, muzikos (ir ne tik) mokytojas, poliglotas, kraštotyrininkas ir kartu kuklus, paprastas, bendrą kalbą randantis ir su profesoriumi, ir su eiliniu kaimo žmogumi. Mokytojas tarsi daugiabriaunis deimantas ryškiai spindėjo daugelyje gyvenimo sričių. Tai jo paskatinti, padrąsinti studijuoti mokiniai vėliau tapo įvairių sričių profesoriais, mokslininkais, menininkais ar šiaip gerais žmonėmis.
A.Juška žinojo tikrąją mokslo kainą. Sulaukęs septynerių pradėjo lankyti pradinę mokyklą, nors mokslas buvo dar neprivalomas, visos didelės šeimos raginamas ėjo, kol įprato prie naujos pareigos mokytis rašto, skaitymo, kalbos ir elgesio. Jis, kaip ir dauguma to meto vaikų, buvo „įstojęs į piemenystės profsąjungą“, kai vasaras praleisdavo su kanapiniu botagėliu kadaginiu kotu. Ir, žinoma, knyga. A.Juška prisiminimuose apie vaikystę rašė: „Laimingas, kad sirgau knygų skaitymo liga. Per penkerius vaikystės piemenystės metus tapau botaniku, ichtiologu, infektologu, ornitologu ir mineralogu.“ Ta „liga“ mokytoją lydėjo iki pat mirties, ja „sirgo“ ir mama, ir žmona, „užsikrėtė“ ir vaikai. Visam gyvenimui.
Baigęs Tauragės mokytojų seminariją, A.Juška dirbo Ugionių pradinėje mokykloje, o 1945 m.
visam gyvenimui susisiejo su Betygalos vidurine mokykla. Iki 1996 m. į mokslo ir žinių karalystę palydėjo 50 abiturientų laidų. Dėstė braižybą, muziką, astronomiją ir fizinę kultūrą, mokė skudutininkus, subūrė ir vadovavo mokyklos orkestrui ir chorui, pirmasis vadovavo Maironiečių draugijai. Jo rūpesčiu sutvarkytos senosios Betygalos kapinės, pastatytas paminklas Rudojo ir raudonojo okupanto aukoms, kryželiai partizanams, pats A.Juška iškalė aukų vardus ir pavardes. Vienas iš pirmųjų įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą Betygaloje. Ir garsino mokytojas Betygalą iki pat mirties 2003 m. Už nuopelnus Lietuvai jis 1994 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordino medaliu. 2003 m. rugsėjo 6 d., deja, po mirties vienam pirmųjų rajone suteiktas Raseinių garbės piliečio vardas, o 2013 m. dienraščio „Respublika“ nacionalinių vertybių rinkimuose gavo „Žmogaus amžininko“ nominaciją.
Nežinau, kiek turėtų būti išleista mokinių, bendradarbių ar jį pažinojusių žmonių prisiminimų tomų, kad būtų galima iki galo atskleisti A.Juškos asmenybę. Kiek berašytum, tai – tik menkas prisilietimas prie atminties… Tačiau aš, kaip biblio­tekininkė, norėčiau sugrįžti prie „skaitymo ligos“. Visi, kam teko laimė lankytis A.Juškos ir jo žmonos Valerijos (taip pat mokytojos) namuose, jautėme, kad į kambarį su daugybe knygų lentynų mokytojai vesdavosi lyg į šventovę. Dviejų trijų šimtų metų senumo knygos įvairiomis kalbomis, pasmerktos išnykti, surinktos iš visų pakampių, atrado prieglobstį po Juškų stogu. Mokytojo pastabumas, sugebėjimas įžvelgti tikras vertybes ir noras jas apginti nuo pražūties leidžia šiandien mums susipažinti su spausdinto žodžio lobynu. Gaila, kad ne viskas, kas sukaupta, išliko, asmeninę biblioteką nuniokojo ir gaisras, ir pikta valia.
Prieš gerą dešimtmetį garsieji A.Juškos mokiniai – Feliksas Mačianskas, Juozas Nekrošius ir kiti – buvo išsakę mintį įamžinti mokytojo atminimą Betygalos biblioteką pavadinant A.Juškos vardu. Nežinia, kurioje pakopoje ta iniciatyva užstrigo. Vėliau Raseinių viešajai bibliotekai buvo suteiktas Marcelijaus Martinaičio vardas, dar vėliau po vieną anapilin pradėjo išeiti iniciatoriai. Taip ir liko tik graži idėja…
Nuoširdi padėka Vaivai Laukaitienei už tai, kad ji atgaivino savo tėčio mokinių svajonę, kad Betygalos šviesuolio knygas, sukauptas per daugelį metų, galėtų pamatyti kuo didesnis ratas žmonių, ir paskolino jas bibliotekai. Ačiū ir Dobilui Juškai, kuris ne tik kad neprieštaravo šitam žingsniui, bet ir papildė ekspoziciją tėvo knygomis. Mokytojo 100-mečiui skirta vis atsinaujinanti jo asmeninės bibliotekos knygų paroda veiks visus metus. Negavome garbės vadintis mokytojo vardu, bet nors maža dalelė jo sukauptos išminties nuo šiol gyvens bibliotekoje ir skatins domėtis, pažinti, tobulėti.
Man pačiai besiliečiant prie mokytojo knygų virpėjo rankos. Lyg prie kokio stebuklo glausčiausi… Bevartant jas vėrėsi nauji neatrastų žinių horizontai. Teko panaršyti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kataloguose, bukinistų, kolekcionierių svetainėse, taip pat interneto platybėse paieškoti informacijos apie autorius ar atskiras knygas. Tik tada galima suvokti, kuo mokytojas domėjosi, ką vertino, iš kokių šaltinių sėmėsi išminties. Kad A.Juška buvo vadinamas vaikščiojančia enciklopedija, kad buvo poliglotas, žinojome visi. Nieko nuostabaus, kad jo žinių paieškų gelmes liudija daugybė žodynų ir knygų įvairiausia tematika užsienio kalbomis: italų, prancūzų, rusų, lenkų, latvių, vokiečių, esperanto ir kitomis. Knygų paraštės smulkiai pieštuku išmargintos pastabomis, paaiškinimais, kaip tarti, ką reiškia ir pan. Būdamas garbaus amžiaus, jis pradėjo mokytis arabų kalbos, nes norėjo pats perskaityti Koraną.
Taigi, ką atrasime parodoje? Pirmiausia, žinoma, Maironio poeziją. Mokytojui Maironis buvo „kolona, ant kurios rymo lietuviškoji kultūra“. „Mano dvasia mito jo posmais. Tada mums, vaikams, Maironio kūryba buvo vienintelis grožinis penas, tai buvo žodinė televizija“, – rašė A.Juška 1981 m., kartu prisimindamas, kaip 1931 m. „gera mokytoja žagarietė Valerija Ramonaitė taip skaniai išmokė, taip skaniai deklamavo Maironį – kaip duoną valgė.“ Kai 1931 m. liepos 26 d. į Betygalą turėjo atvykti Maironis, vienuolikmetis Antanėlis turėjo slaptą svajonę – pačiam poetui padeklamuoti „Trakų pilį“ ir išgirsti, ką jis pasakytų. Apsižiūrėjęs susigėdo savo kuklios aprangos, be to, buvo basas, todėl didį poetą iš tolo lydėjo ilgesingu žvilgsniu, įsimaišęs minioje. Jam buvo gaila nepavykusio vaikystės deklamatoriaus debiuto, bet širdy džiaugėsi, kad Betygalos žemė išaugino asmenybę – švyturį, lėmusį lietuvių literatūros maironinę epochą.
Antroji „kolona“ A.Juškai – betygališkis grafikas Jonas Kuzminskis. Jam priklausiusį vokiečių kalbos vadovėlį, išleistą
1918 m. Breslau, su asmeninės bibliotekos antspaudais mokytojas ypač saugojo.
Balio Sruogos „Lietuvių liaudies dainų rinktinės“, išleistos 1949 m., priešlapyje mokytojas smulkiu šriftu įrašė sentenciją: „Sirgti svetimomis ligomis juk ne kiekvienas gali. Kitų nelaimės kartais nugali ir darganą, ir liūtis, o keliai visi darosi atviri. 1949-08-03.“
Bibliotekoje atrasime ir Salomėjos Nėries „Eglę žalčių karalienę“, išleistą 1940 m. Tai trečias leidinys, išspausdintas Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje. Taip pat rasime S.Nėries poezijos I tomą, išleistą 1947 m.
Šis leidinys – rektoriaus dovana V.Juškienei studijų baigimo proga, jo gale radome įdėtą ranka perrašytą Salomėjos eilėraštį „Sugrįžimas“. Dar vieną knygą – J.H.Ingraham „Kunigaikštis iš Dovydo namų: apysaka iš Kristaus laikų“, išleistą 1934 m., išvertė S.Nėris, pasirašydama Martyno Genio slapyvardžiu.
Labai įdomus leidinys „Rusiškas mokslas dėl lietuvninkų“, išleistas 1878 m. Vilniuje, A.Syrkino spaustuvėje, kuris, uždraudus lietuvišką spaudą, buvo svarbiausias lietuviškų leidinių graždanka (lietuviškas tekstas, parašytas kirilica) leidėjas.
Dar vienas išsiskiriantis egzempliorius – italų poeto, romanisto ir filosofo Alessandro Manzoni garsiausias romanas „Sužieduotiniai“, parašytas
1827 m., o lietuviškai išleistas 1934 m., priskiriamas pasaulio literatūros šedevrams. Ši knyga su skyle per vidurį greičiausiai mokytojo nukabinta iš kokios nors lauko būdelės ir taip išgelbėta nuo sunaikinimo.
Rasime unikalų leidinį – F. de Larošfuko „Maximes“ su vandens ženklais. Tai trečioji autoriaus knyga, pirmąkart išleista 1665 m., o paskui daug kartų perleista (nelengva nustatyti turimo egzemplioriaus išleidimo datą). Keletas minčių iš šios knygos, aktualių ir šiandien: „Mums džiaugsmą dovanoja ne aplinka, o mūsų požiūris į aplinką; Gerą patarimą žmogus duoda tada, kai yra tiek senas, kad pats nebegali būti blogu pavyzdžiu; Net jei mūsų viltys neišsipildo, jos pramina mums gyvenimo kelią; Santuoka – tai vienintelis karas, per kurį miegate su savo priešu“.
A. de Musset knyga „Poesies nouvelles“, išleista 1854 m. Pary­žiuje, įdomi tuo, kad jos puslapiai nesupjaustyti. Prancūzų poetas, dramaturgas, prozininkas, romantizmo atstovas gimė 1810 m.
Paryžiuje, kūrė nuo 1826 m. Buvo rašytojos Žorž Sand mylimasis. Dirbo bibliotekininku Vidaus reikalų ministerijoje.
Dar viena reikšminga knyga – Voltero „Kandidas“, kurią 1954 m.
padovanojo auklėtiniai – tokia ypatinga klasė, kurioje mokėsi vėliau profesoriumi tapęs Antanas Jurgaitis, humanitarinių mokslų daktaras, knygų autorius Feliksas Mačianskas, teisininkas Mykolas Ignotas, rašytojas, poetas, Juozas Nekrošius ir kiti ne ką mažiau Lietuvai nusipelnę žmonės.
Niekam ne paslaptis, kad muzika buvo viena iš didžiųjų mokytojo aistrų. Anot jo, „muzika yra antrojo laipsnio kalba, kuri sujungia visą žmoniją kūrybiniam darbui ir maitina jos dvasią, kuri viena gali jausti amžinybę ir dieviškąjį jausmą. Ši ugnis sušildo kasdienybę ir teikia būties prasmę“. Todėl nieko nuostabaus, jei bibliotekoje reikšmingą vietą užėmė muzikiniai leidiniai, natos. Parodoje tarp daugelio kitų atrasime Juozo Banaičio ir Jono Švedo parašytą muzikos vadovėlį I–III klasei. Ant stipriai aptrinto viršelio vaikiška rašysena užrašyta „Antano Mačiansko“. Labai sunku šiandien pamatuoti, dėl kokios priežasties ši knyga svarbesnė buvo mokytojui: ar dėl garsių autorių, ar dėl to, kad kažkada iš jos mokėsi žurnalistu, redaktoriumi, VU dėstytoju tapęs jo mokinys. Turbūt nesuklysiu sakydama – abi priežastys vienodai svarbios.
Kai 1951 m. mokytojas dirigavo vaikų chorui II Ariogalos rajono dainų šventėje, organizatoriai jam padovanojo bendrapavardžio tautosakininko A.Juškos „Lietuviškų dainų“ 6 tomų rinkinį. Ši dovana nedulkėjo lentynoje. Visi prisimename, kaip mokytojas Antanėlis mėgo lietuvišką dainą ir tą meilę skiepijo mokiniams ir savo vaikams. Dainas iš šio rinkinio 2013 ir 2018 m. į CD įrašė D.Juškos vadovaujamas folkloro ansamblis „Gilė“. Su šiomis knygomis Dobilas nesiskiria iki šiol, tik trumpam paskolino parodai.
O kur dar įvairūs žodynai, psichologijos, didaktikos vadovėliai… Mokytojo ranka prirašytus sąsiuvinius pamatyti privaloma visiems! Tokio dailyraščio, kokiu mokytojas surašė tekstus mokyklos ar studijų metais, kiekvienam pasimokyti reikėtų…
Visko nepapasakosi, reikia pamatyti. Kiekviena parodoje eksponuojama knyga, nesvarbu, kur išleista – Tilžėje, Čikagoje, Paryžiuje ar Kaune, yra unikali, turinti įdomią istoriją ir išliekamąją vertę. Paroda, kurią Betygalos biblioteka rugpjūčio pradžioje pristatė šiek tiek neįprastai – bendruomenės kiemelyje po atviru dangum, veiks kaskart atsinaujindama, tad kiekvienąsyk atrasite ką nors naujo. Kaip ir mes iš naujo atradome A.Jušką, per parodos pristatymą klausydami dukros V.Laukaitienės jausmingų prisiminimų apie tėvą ir jo priklausomybes (gerąja prasme), klausydami mokytojo kūrybos eilių, skaitomų jo proanūkio Kajaus, ar sūnaus Dobilo konkrečių, taupių minčių, greitai perėjusių į muzikinę kalbą – kartu su Ariogalos gimnazijos kolektyvo „Mergicos+“ nariais atliekamas dainas.
O mintyse kartojomės iš mokytojo girdėtą asmenavimo dėsnį, kuriuo vadovaudamasis jis pats nugyveno prasmingą gyvenimą: „Vaikai, jeigu jūs gyvenime išmoksite taisyklingai asmenuoti įvardį „aš“, jūs daug pasieksite, jūs suprasite žmones ir jie jus gerbs. Jeigu į jūsų širdis bandys įsėlinti pagieža ir pyktis, jei jūs nusivilsite artimaisiais, kaimynais, jeigu jūs būsite vieniši ir nelaimingi, jei suklupsite ir bandysite atsikelti – asmenuokite įvardį „aš“… Asmenuokite tylomis ir garsiai, asmenuokite širdyje ir jūs pajusite – gyventi gera, gyventi verta, gyventi reikia – dėl savęs ir dėl kitų…“

Regina Musteikienė,
Betygalos bibliotekos
vyriausioji bibliotekininkė

Komentarų nėra