2019 balandžio
23
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Naminukės gamintojų keliai ir klystkeliai

    Siųsti Versija spausdinimui

    Albinas STAKAUSKAS

    Oficialios informacijos priemonės teigia, kad sunkmečiu kritus pajamoms ir didėjant skurdui, naminės degtinės, neakcizinių gėrimų bei cigarečių nelegalūs pardavimo mastai nuosekliai augo. Šiais metais mūsų rajono teisėsaugininkų kova su degtindariais žymiai suaktyvėjo. Raseinių r. policijos komisariato duomenimis, pernai buvo nustatyti 39 degtindariai ir jiems surašyti protokolai, o šiemet tik per penkis mėnesius – užfiksuoti jau 34 naminukės gamintojai. Taigi pareigūnai ėmėsi žygių. Galbūt tam įtakos turėjo ir reforma – Raseinių r. policijos komisariatas, anksčiau buvęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato padaliniu, dabar tapo pavaldus šiauliškiams. Sako, kad Kauno apskrityje Raseinių teisėsauga, lyginant rodiklius su kitais rajonais, pirmavo, o priskyrus Šiauliams – atvirkščiai. Taigi šiauliškiai skiria ypatingą dėmesį mūsų rajonui. Tik ar tai nebus kova su vėjo malūnais?

    Tautinio paveldo išnaikinti neįmanoma?

    I. Ilfo ir J. Petrovo legendinio romano „Aukso veršis“ personažas Ostapas Benderis sakė, kad yra 200 būdų varyti samanę ir paprasčiausias būdas – iš taburetės… Raseinių kraštas – pietų Žemaitijos regionas, o kas jau kas, bet žemaičiai naminę   gaminti moka. Specialistai teigia, kad geriausią samanę iš kviečių ir rugių verda Žemaitijoje, iš rugių ar kvietrugių – Dzūkijoje ir Labanoro apylinkėse. Naminę degtinę ne kartą buvo užsimota legalizuoti. Seime sudarytos komisijos svarstė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas. Už legalizavimą pasisakė kai kurie Seimo nariai, Žemės ūkio ministerijos valdininkai, Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Valstybinio turizmo departamento specialistai bei kitų institucijų atstovai. Specialistų nuomone, naminė degtinė priskiriama kulinariniam paveldui, kadangi turi specifinį skonį, specifinę gaminimo technologiją ir yra vartojama bei gaminama Lietuvoje daugiau kaip šimtą metų. Ir visiškai nesvarbu, ar tai buvo daroma legaliai, ar nelegaliai, svarbu, kad tie gėrimai buvo gaminami ir vartojami.Yra atliktos kelios studijos ir laikomasi nuomonės, kad naminė degtinė yra Lietuvos kulinarinio paveldo dalis. Pirmame legalizavimo etape buvo siūloma leisti naminę degtinę gaminti tik kaimo turizmo sodyboms, kurios ja vaišintų savo svečius. Parengti siūlymai pakeisti net trijų įstatymų (Alkoholio kontrolės, Akcizų ir Administracinės teisės pažeidimų) kai kurias nuostatas. Tačiau viskas veltui. Tie patys
    seimūnai, kurie šventėse ragavo ir gyrė nacionalinį kulinarijos paveldą – samanę, pasisakė prieš. Beje,Europos Sąjungos šalyse šis klausimas labai liberalizuotas, pavyzdžiui, Austrijoje asmeninį ūkį turintiems piliečiams leidžiama neapmokestinant pasigaminti iki 50 litrų naminės degtinės.

    Toli ieškoti pavyzdžių nereikia. Štai rugsėjo mėnesį Raseiniuose vyks tradicinė rudens šventė. Kaip ir kasmet, viena ar kita seniūnija ant rudens gėrybių stalo pateiks ir savo teritorijoje gaminamą kulinarinį paveldą, stiprumu žymiai pranokstantį valstybinę degtinę. Paragaus valdžios vyrai, paplekšnos per petį stalo šeimininkui, pagirs. Negi čia prisistatys pareigūnas ir uždės antrankius vaišintojui? Žinoma, kad ne. Kulinarinio paveldo išnaikinti neįmanoma. Viskas čia yra normalu, tik kiek aukščiau sėdintys valdžios vyrai iki galo šios sistemos nesutvarkė. Kas be ko – ne kiekvieną naminę degtinę galima vadinti nacionaliniu paveldu, čia jau lemia gamintojo išmanymas, patirtis ir sąžinė.

    Pareigūnai kviečia gyventojus būti pilietiškus

    Raseinių policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas Giedrius Stonys „Alio, Raseiniams“ sakė, kad kiekvienoje rajono seniūnijoje yra vadinamųjų naminės degtinės gamybos arba neakcizinių prekių perpardavimo taškų, dėl kurių vedamos bylos, kaupiama
    informacija ir jie nuolat tikrinami. Pareigūnai ne kartą spaudoje skelbė ne tik įgaliotinių, bet ir vadovų tarnybinių mobiliųjų telefonų numerius, kuriais gyventojai galėjo skambinti ir anonimiškai perduoti minėtų taškų adresus, tačiau policijos darbuotojams teko nusivilti – telefonai tylėjo. „Kai nuvažiuojame į susitikimus su seniūnijų gyventojais, gauname nemažai priekaištų dėl panašių taškų veiklos -visi burba, visi nepatenkinti. Tačiau, kai prašome žmonių pagalbos, niekas nepadeda, visi nori, kad kažkas už juos tai padarytų. Tačiau yra ir gerų pavyzdžių. Esame dėkingi Viduklės seniūnui Gyčiui Šulinskui už bendradarbiavimą bei kitiems pilietiškiems žmonėms“, – sakė G. Stonys.

    Pareigūnai teigia, kad uždarius tašką, po kiek laiko jis paprastai vėl atsidaro ir pradeda veiklą. Policijos darbuotojai pakartotinai organizuoja kontrolinius pirkimus ir šie uždaromi – tarsi tai būtų pasaka be galo. „Dabar bandysime taikyti baudžiamąją praktiką, kelsime bylas už nelegalią prekybą. Iki metų pabaigos planuojame labai stipriai užspausti tuos taškus. Iš esmės, ne vien naminės degtinės gamybos taškai kelia rūpestį. Namuose nelegaliai prekiaujama sidru, alumi, rusišku vynu ir panašiais gėrimais bei kontrabandinėmis cigaretėmis – ta naktinė prekyba yra didelė problema. Vėlgi, skiriasi ir atsakomybė – už degtinės laikymą yra numatytos baudos, o už kitas prekes nėra, tik už pačią prekybą. Uždarėme ne vieną kontrabandinių prekių tašką Raseinių mieste. Tikriname turgelius, muges“, – dėstė G. Stonys.

    Pakartotinai, pareigūnams kreipiantis, skelbiame Viešosios policijos skyriaus viršininko mobiliojo telefono numerį: 869885433. Taigi, matydami negeroves, būkime pilietiški ir apie tai informuokime. Anonimiškumą pareigūnai garantuoja.

    Nuteistas dar vienas naminės virėjas

    Raseinių rajono apylinkės teismas neseniai baigė nagrinėti bylą, kurioje pripažino kaltu Alfonsą Š. (g. 1960 m.) pagal LR Baudžiamojo kodekso 201 str. 1 d. ir skyrė jam laisvės apribojimo bausmę 6 mėnesiams, įpareigojant per 3 mėn. įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje. Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veiklai tirti ir nagrinėti – aparatą, skirtą naminei gaminti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti įstatymų nustatyta tvarka. Štai tokį griežtą verdiktą paskelbė teisėjai. O pradžia buvo tokia romantiška: sėdi Alfonsas Zborčiznos miške, Šiluvos seniūnijoje, dūmelis rūksta, naminukė teka, tik šast pareigūnai ir sugriovė visą idilę. „Iš kur gavai aparatą naminei gaminti?“ – stvėrė už atlapų virėją policininkai. Alfonsas pasiaiškinime atvirai ir nuoširdžiai dėsto: „Nuo 2012 m. kovo 6 d. iki kovo 9 d. gaminau aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimamsgaminti. Aparatą gaminau būdamas blaivus. Jį dariau iš seno metalo laužo, kurį turėjau namuose. Kaip aš gaminau aparatą – niekas nematė. Ketinau juo pasigaminti naminės degtinės, kurią būčiau naudojęs savo poreikiams, o kiek būčiau jos pasigaminęs, nežinau. Kovo 9 d. apie 12 val. į mišką atvyko policijos pareigūnai, kurie rado šį aparatą. Dėl padarytos veiklos gailiuosi, savo kaltę pilnai pripažįstu“. Alfonsas – buvęs suvirintojas, o pasidaryti naminės gamybos aparatą aukštųjų mokslų nereikia, taigi žmogelis ir nusprendė pasigaminti samanės, nes darbo neturi, nusipirkti nėra už ką. Žinoma, Alfonso naminukė gal ir nebūtų pretendavusi į tautinio kulinarinio paveldo laurus, bet jam ir tokios būtų pakakę.

    Rakursas į sovietinius laikus ir naminukės gamybos paslaptys

    Pašnekinau žmogų, gimusį tarpukario Lietuvos laikais ir puikiai prisimenantį tiek pokario, tiek sovietinius metus. Tebūnie jis vardu Steponas. „Viename iš geriausiai ekonomiškai besilaikančių mūsų rajono kolūkių, pirmininkas turėjo bravorą, kuriame buvo gaminamas biržietiškas alus ir naminė degtinė. Pirmininkas pats nuvežė aludarius į Biržus ir apmokino juos. Alus skirstėsi į „pirmoką“, „antroką“ ir „trečioką“. Užtekdavo vienos „pirmoko“ stiklinės ir jau būdavo linksma. Jis buvo stipriausias. Naminė degtinė taip pat turėjo paklausą. Ją pateikdavo rajono valdžiai, svečiams iš Vilniaus, tuometinės milicijos viršininkams“, – prisiminė Steponas. Jis pats yra dalyvavęs samanės gamybos procese ir nuosekliai jį apibūdina. „Pirmiausiai užraugiamas raugas (broga). Brogai skirti rugiai kelias (2-3) dienas mirkomi vandenyje, paskui išberiami šiltoje vietoje iki 2 cm storumo sluoksniu, kad sudygtų. Sudygę rugiai džiovinami 60-80 laipsnių temperatūroje. Salykliniai grūdai, skirti brogai, būna smulkinami ir maišomi su vandeniu. Į taip paruoštą mišinį pridedama mielių arba įpilama dalis anksčiau paruošto raugo (pastaruoju būdu galima gauti stipresnę brogą, nes ilgainiui atrenkamos alkoholiui atsparesnės mielės). Norint stipresnio raugo, dedama cukraus, kaip į vyną. Broga rauginama šiltoje (apie 20 laipsnių) vietoje nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių (ar net ilgiau). Svarbu neperrauginti, kad neišeitų actas, dėl to nuolat reikia tikrinti skonį, ar nerūgštėja. Pačioje brogoje, kai ji surūgsta, jau yra alkoholio ir jo skonis jaučiasi. Toliau vyksta distiliacija, kurios metu svarbu palaikyti tinkamą temperatūrą“, – dėsto Steponas.

    Taigi, pasirodo, tas gamybos procesas nėra toks jau paprastas. Tačiau, norime su tuo sutikti, ar ne, gera naminė degtinė visuomenėje vertinama ir vien draudimais nieko čia nelaimėsi. „Kur degtinė pigi, ten nėra girtuoklių“, – teigia prancūzai ir tuoj pat priduria: „Draudžiamas vaisius saldus.“ Kažin, ar Ieva būtų pasiūliusi Adomui pažinimo vaisių, jeigu Dievas nebūtų pirmiesiems žmonėms uždraudęs jo ragauti. Mūsų kaimynai latviai naminės namudinę gamybą jau įteisino, o Lietuvoje dėl davatkiškų baimių biudžetas netenka šimtų milijonų litų akcizo. Naminukės gamybos legalizavimo perspektyvos kol kas dar lieka neaiškios.

    2 Komentarai

    1. Kontrabanda

      2012 - 06 -14 13:36

      raseiniai, aguonų 28

    2. narkota

      2012 - 06 -26 09:50

      Vysniu g-partizanu kampinis namas-drogsai stimuliatoriai -taipat geruju dedziu paslaugos vaikams isigyti suktine