2019 sausio
16
Trečiadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Naujalietuviai ateina ir į miškus

    Siųsti Versija spausdinimui

    Praeitą savaitę Seime priimtas Miškų įstatymas, leidžiantis privačią miško žemę dalinti į mažus sklypus namų valdoms ir, pakeitus paskirtį, statyti juose sodybas.
    Už daug diskusijų kėlusį įstatymą balsavo 61 parlamentaras, 18 buvo prieš ir susilaikė 37. Įstatymo priešininkai dar turi vilties, jog miškams pragaištingo įstatymo nepasirašys Prezidentė. Ką apie tai mano mūsų skaitytojai?


    – Pirmiausiai aš nelabai įsivaizduoju, kaip šį įstatymą galėtų įgyvendinti praktiškai. Įsivaizduokite senos trobelės pamatus miške, ant kurių galima statyti naują gyvenimą. Bet aplink jau verda kiti gyvenimai, žmonės yra susigrąžinę ar išsipirkę žemes, įteisintos privačios nuosavybės. Tad kaip naujasis šeimininkas patektų į savo valdas, jei į jas šiandien nėra nei kelio, nei tako, nei jokių komunikacijų? Kaip jis spręstų vandens, nuotekų klausimus? „Atgal į gamtą“ ir nieko daugiau nereikia? Juk netgi elektros linijos per svetimą žemę be savininko leidimo nenusitiesi. Štai šiandien pravažiavau pro mūsų Eglynę – aplink tik privatūs sklypai. Juk yra šalyje pavyzdžių, kaip antai Klaipėdos atvejis, kai žmonės sukilo ir teko keisti elektros tiesimo liniją. Man nepatinka ir įstatyme numatytas „teismo keliu“, lyg mes nežinotume, kiek laiko galima bylinėtis. Liūdna.


    – Daug nesigilinau į tą įstatymą, tik akimis permečiau laikraštyje radęs, tačiau jei šitiek triukšmo kyla, vadinasi, yra kažkas negerai. Blogiausia mūsų šalyje ir yra tai, kad šunys loja, o karavanas juda toliau nieko nebodamas. Jei sykį jau kilo tokia pasipriešinimo banga, kad net Valinskas Šimėną pavadino atidirbinėjančiu už „atkatą“, tai gal reikėjo nuodugniau į tą įstatymą, į siūlymus įsigilinti? Gal reikėjo sudaryti kompetentingų žmonių grupę ir išklausyti visų jų nuomonių. O dabar, kaip suprantu, specialistai rengiant įstatymą net nedalyvavo, net miškininkai tokiam darbui nebuvo pakviesti. Už tai viskas taip ir išėjo. Gal dar Prezidentė nepasirašys, gal dar privers tobulinti ar viskas liks kaip likę, bet jau dabar yra negerai. Dar galvoju, jog įstatymas paliestų ne tik gražiųjų vietovių žmones – svarbu sukurti precedentą, o paskui jau gebėsime juo pasinaudoti. Ne lietuviai būtume, jei nepasinaudotume.

    – Ir kaip tą Šimėną dar šventa žemė nešioja? Į valdžią atėjusieji daug asmeninių reikalų susitvarko, bet kad šitaip akiplėšiškai? Pritariu Valinskui, rėžusiam Šimėnui į akis,jog šis elgiasi taip, lyg būtų paėmęs „atkatą“, o dabar už jį atidirbinėtų. Šiaip jau man Valinskas nepatinka, bet šįkart aš jam tikrai pritariu. Juk net ne pirmas kartas, kai Šimėnas mūsų valstybei kiaulę pakiša. Žiūrėkite, kas su vėjo jėgainėmis darėsi. Ir kur tik negražūs bei Lietuvai nenaudingi dalykai, visur Šimėno ausys pralenda. Ir kiek ilgai jam tai bus leidžiama?

    – Toks jūsų klausimas gali būti man pavojingas: jei atvirai atsakyčiau kaip pilietis, galėtų atsirūgti kaip pareigūnui. Gerai nors tiek, jog galiu viltis, kad Raseinių rajonui tas įstatymas nebus aktualus. Nemanau, kad kas nors skubėtų su statybomis mūsiškiuose miškuose. Šis įstatymas radosi dėl ypatingai gražių vietų paežerėse, paupiuose, o tokie miškai yra apie Trakus, Ignaliną, pamario krašte… Susipirko įtakingi žmonės ar tokių jų giminės gražius miškus, o paskui reikėjo Seime prastumti įstatymą. Ne pirmas toks kartas, ir tikriausiai ne paskutinis. O kas labiausiai buvo tuo suinteresuotas, patys matėte, per TV girdėjote, tad ką ten bekomentuosi.


    – Mano akimis, tas įstatymas kažkoks dvipusis: tarsi leidžiama statyti, o kartu tarsi ir ne. Dabar tarsi bus reikalaujama didesnių įrodymų nei keli neva pamatų akmenys. Bet dvilypumas jokiame įstatyme nėra gerai. Turėtų būti parašyta tiesiai šviesiai: arba leidžiama statyti, arba ne. Bet kai įstatymuose atsiranda „gali būti“, tai reiškia, jog gali ir nebūti. Belieka pačiam susiprasti kas ir kaip, kada „gali būti“, o kada „gali ir nebūti“. Bet Raseinių miškams tas nebus aktualu, nes nesame iš gražiųjų, mūsų miškai šlapi ir nevaizdingi. Nebent prie Dubysos kas nors statytųsi. Čia Aukštaitijos, pietryčių Lietuvos būsimos bėdos. Beto, šis įstatymas neliečia valstybinių miškų, čia kalba eina tik apie privačius. Tačiau noriu pasakyti, kad mūsų, miškininkų, niekas dėl to įstatymo neklausė. Mes patys buvome nuvykę pas buvusį opozicijos lyderį Butkevičių, išsakėme savo nuogąstavimus, bet mūsų balsas į dangų nenuėjo.

    – Mane stebina, jog žmones dar kas nors stebina. Kažko panašaus ir reikėjo tikėtis, nes ne šiaip sau ežerų bei upių pakrantes pinigingieji pirko. Bet man tame įstatyme daug galų nesueina. Įstatymas nusprendė leisti privačiuose miškuose keisti žemės paskirtį kitomis naudmenomis ir dalyti ją į sklypus, kurių plotas galėtų būti iki 20 arų. Įstatyme buvo numatyta tokius sklypus leisti formuoti tik tuomet, kai žemės savininkai yra tiesioginiai palikuonys,
    atkūrę toje vietoje turėtą nuosavybę, tačiau Seimas tokiai nuostatai nepritarė. Tad dabar, jei Prezidentė pasirašys Seimo priimtą įstatymą, sodybas atkurti galės bet kurie miško žemės savininkai. Ir tai dar ne viskas: paversti miško žemę kitomis naudmenomis bus draudžiama I grupės miškuose, ekosistemų apsaugos miškuose, draustinių ir kituose miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių. Tarsi mažai dar
    turėtume užtvertų ežerų ar upių pakrančių.

    – Girdėjau, kad tas naujasis įstatymas negalės veikti, nes į naujas statybvietes reikės nutiesti kelius, elektros linijas ir kt., o beveik visa žemė šalyje yra privatizuota, vargiai rasis nors vienas naujalietuvis su savo dvaru miške, kuris įsikurs neužkabinęs kitų piliečių interesų. Niekų šnekos. Jei jie prastūmė tokį įstatymą, kuris jiems atrišo rankas, tai atimti gabalą žemės iš jam trukdančio mužiko nieko nereiškia. Priims ypatingos svarbos ponų reik-mėms ir ką tu pasišakosi. Gal dar priims tokį įstatymą, o gal užteks ir Šimėno potvarkio. Ką nors atimti pas mus – juokų darbas. Pensijas atėmė, motinystės atostogas apkarpė, žemės gabalo mat neatims. Ir kam pasiskųsite? Įstatymų reikės laikytis, ponai. Bet jei visą ironiją padėjus į šalį, tai yra labai graudu.

    Kalbino ir fotografavo Ugnė Timonytė

    Komentarų nėra