2019 spalio
17
Ketvirtadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • (Ne) tiesos sakymas Raseiniuose

    Siųsti Versija spausdinimui

    Viktoras VITKUS

    Susipažinus su profesoriaus Vytauto Landsbergio straipsniu „Ideologinė diversija Raseiniuose“, skelbtu Naujųjų metų išvakarėse Lietuvos žiniasklaidoje, kilo nemažai klausimų, kodėl mūsų rajone vyko tokie reiškiniai ir kiek laiko jie yra toleruojami. Dar prieš rengiant straipsnį apie tarybinių aktyvistų laidojimo vietą, norėjosi išsiaiškinti:
    -  Kada ir kieno iniciatyva buvo atnaujintas įrašas paminkle?
    -  Kokie pakitimai (įrašas, datos ir pan.) įvyko atnaujinimo metu?
    Kokie jie buvo anksčiau?
    -  Dėl kokių priežasčių buvo atlikti tvarkymo darbai (paminklo bloga / avarinė būklė, Rusijos ambasados reikalavimas, savivaldybės iniciatyva)?
    -  Ar įrašo tekstas derintas su Valstybine kalbos inspekcija ir Kultūros paveldo departamentu?
    2004-08-26 Raseinių rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą „Dėl kultūros vertybių priežiūros“, kur 3 pozicijoje rašoma: „(…) įpareigoti mokyklų vadovus organizuoti mokyklų moksleivių talkas ir nuolat tvarkyti aplinką, prižiūrėti kultūros vertybes (pagal priedą). O priede sakoma, kad tarp tvarkomų objektų Betygalos Maironio vidurinė mokykla privalo tvarkyti ir aktyvistų kapus civilinėse gyventojų kapinėse. Kas tie aktyvistai? Kovotojai už blaivią Lietuvą? Mėlynųjų banginių gynėjai?
    Besiaškinant kapinių (laidojimų vietos) statusą ir jų paskirtį, teko nagrinėti pirmuosius sisteminius Lietuvos kultūros paminklų sąrašus. 1973 metais Lietuvos TSR Kultūros ministerijos mokslinėmetodinė kultūros paminklų apsaugos taryba paskelbė Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašą, kuriame tokio objekto nėra. Po 10 metų išleistame Lietuvos TSR Raseinių rajono gamtos, istorijos ir kultūros paminklų kataloge jau randame konkretesnį įrašą, kuriame sakoma, jog Betygalos seniūnijos Pilkalnio k. tarybinių aktyvistų kapinės yra Pilkalnio k. kapinių šiaurinėje dalyje. Kapinių 0,13 ha plotas apsodintas medžiais. Yra daug antkapinių paminklų, viduryje – obeliskas. Kartografuota 1980 m., vykdant žemės ūkio naudmenų inventorizacijos lauko darbus. Jokios informacijos apie čia laidotus Raudonosios armijos karius nėra. Nebuvo minimas ir obeliske esantis (?) įrašas. Todėl kapinėms skirtas tik saugotino objekto statusas (74 sg.). Pilkalnio/Betygalos kapinėms 1983 metais buvo suteiktas atskiras saugomo objekto statusas – 75 sg. Tarybinių aktyvistų kapinės prilygsta kaimo kapinaitėms. Skirtumas tas, kad pastarosiose atgulė dori, sąžiningi ir darbštūs krikščionys, o kas – aktyvistų kapinėse? Betygalos senbuviai tokius aktyvistus vadina „komunistuojančiais“.
    Apskritai reikia aiškiai įvardinti, koks tai objektas. Negali būti kapinės kapinėse, nebent siekiama kitų tikslų. Jas formuojant buvo norima atskirti nuo šalia esančių
    kapinių – tai patvirtina senų lapuočių eilė, tarp jų esančių mūrinių konstrukcijų fragmentai.
    Šioms aktyvistų kapinėms taikomos bendros kapinių tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-02-13 nutarimu Nr. 144. Vietoje tikrovę iškraipančios memorialinės lentos užtektų prie įėjimo į kapines įrengti informacinį stendą, kuriame būtų įrašytas kapinių pavadinimas ir tikrasis, ne svetimšalių diktuotas statusas. Beje, kapinių tvarkymo taisyklėse kalbama ir apie atsakomybę prižiūrint kapus. Taisyklių 27 punkte rašoma: „(…) kapo (nagrinėjamu atveju kapinių)
    paminklai, antkapiai, kapavietės tvoros ir kiti statiniai statomi ir rekonstruojami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Statybos įstatymu…“
    Jeigu norima integruoti tarybinių aktyvistų kapines į bendras, tuomet visiškai nesuprantama, kodėl lieka obeliskas – žymuo, pabrėžiantis vietos išskirtinumą.
    Glumina ir stebina šiam objektui taikytas terminas „vertybė“. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (2004-09-28 Nr. IX-2452) 1
    skirsnio 2 straipsnyje rašoma: „(…) nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso“.  Jeigu ši visuomenė gyventų Rusijoje – toks apibrėžimas tiktų (atsiprašau už gal nevykusį hipotetišką lyginimą).
    2011-01-19 Raseinių r. savivaldybės meras D. Šadauskis organizavo darbinį pasitarimą dėl obelisko, skirto Betygalos tarybiniams aktyvistams, likimo. Pasitarime be mero dalyvavo jo pavaduotoja G. Rašimienė, Kultūros, švietimo, sporto, teisėtvarkos ir jaunimo komiteto pirmininkas L.Dargevičius, Raseinių krašto istorijos muziejaus direktorė B.Kulpinskaitė ir kiti specialistai. Šiame pasitarime, kaip atestuotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas, dalyvavo ir šio straipsnio autorius.
    Pagrindiniame pranešime paminklotvarkos specialistė G. Pečkaitienė supažindino su tarybinių karių kapinių tvarkymo darbų derybų eiga tarp savivaldybės ir Rusijos ambasados atstovų. Derybų metu ji minėjo, kad rajone yra dar kelios vietos (tarp jų ir Betygala), kur buvo laidojami Raudonosios armijos kariai. Ambasados atstovai neprieštaravo, kad ir joms būtų skiriamas dėmesys. Vėliau obeliskas buvo nuvalytas, tuomet ir atsivėrė informacinis (?) įrašas, kurį reikėjo tik išryškinti. Štai kaip viskas paprasta ir aišku! Anot G. Pečkaitienės, kad 2004 metų Raseinių rajono tarybos sprendime nėra tiksliai įvardinta, kokiems aktyvistams skirtas obeliskas – nereikšminga detalė. Tačiau būtent tai, neįsigilinus į sprendimo esmę, galėjo įtakoti tarybos narius teigiamai balsuoti už sprendimo projektą. Specialistės nuomone, kad čia palaidoti tarybiniai kariai, užtenka ir trijų liudininkų tvirtinimų, tarp kurių buvo minimas ir šviesios atminties Antanas Juška. Kad tik pranešėjos žodžiai eitų tiesiai Dievui į ausį. Kiek lėšų galėtumėme sutaupyti, nekviesdami ekspertų tiesai nustatyti. Beje, buvo pritariančių nuomonių, kad ekspertų paslaugos yra labai brangios. Tačiau kieno sąskaita bandome taupyti, vardan ko? Visa nesuprantamas vėliau išsakytas G.Pečkaitienės teiginys, kad tarybinių karių palaikai buvo perkelti į Ariogalą!
    Kalbėta, kad yra žodinė informacija apie čia laidotus Pirmojo pasaulinio karo karius. Grįžkime prie teiginio, jog kiekvienas istorijos faktas turi būti nustatomas vadovaujantis oficialiais dokumentais, archyvinėmis fotografijomis ir pan. Pasakojimai gal daugiau tiktų memuarams ar grožinės literatūros kūriniams. Pagaliau Lietuvoje dar tebeveikia valstybinis istorijos archyvas, kitos institucijos, kurios gali padėti spręsti tokias problemas. Jeigu abejotinų istorinių teiginių aiškinimasis vyktų nuosekliai ir nuolatos, nereikėtų blaškytis kilus skandalui žiniasklaidoje.
    Darbinė komisija nusprendė, kad esamą įrašą obeliske Betygaloje reikia naikinti.  Koks gi likimas monumento – monstro?  I.S.Turgenevas yra rašęs apie ant sienos
    kabantį šautuvą, kuris būtinai turi iššauti. Pašalinus įrašą, taptų neaiškus obelisko funkcionalumas ir paskirtis. Supratau, kad kol bus aiškinamasi dėl Pirmajame pasauliniame kare žuvusių karių laidojimų,  jis riogsos toje pačioje vietoje ir „puoš“ Betygalos kraštovaizdį.
    Kol pareigūnai gūžčioja pečiais, 2011-01-21 redakcijos darbuotojai nuvykę į Betygalą pamatė nekokį vaizdelį. Užrašas ant obelisko tarybiniams aktyvistams tikrai uždengtas presuotos faneros lakštu, tačiau apačioje atsirado kitos (žr. nuotrauką), naujos „dekoracijos“ raudonais dažais. Tiesa, aplinkui esantys 15 antkapinių paminklų ir betoninių apvadų nenukentėjo, o tai reiškia, jog pyktis buvo nukreiptas į obeliską.  Neįtikinama būtų kalbėti, kad tai padarė chuliganai arba atvykėliai iš kitų rajonų. Kažin, ar tokia akcija vyktų, jei ne taip uoliai būtų atnaujintas propagandinis įrašas.

    Neteko girdėti, kad šio objekto problemą susirinkime svarstytų Betygalos bendruomenė. Gal prieš pradedant meiliai šypsotis Rusijos ambasados atstovams, rajono pareigūnams reikėtų išklausyti irmūsų žmones.
    Manau, kad reikėtų analizuoti darbus, atliktus ne tik viename, o visuose objektuose, nes jų tvarkymo darbais buvo suinteresuota Rusijos ambasada (o gal ir savivaldybė?).
    Aštrią, tačiau konstruktyvią kritiką būtina takyti naujiems įrašams tarybinių karių kapinėse, kurių statusas yra paminklinis. Štai Raseinių tarybinių karių kapinėse vartų stulpų šonuose esantis įrašas, švelniai tariant, nesuprantamas, o kai ką ir šokiruojantis. Kelia abejonių žodžio восстановлен vertimas į atnaujino. Tūlas pilietis, nesigilindamas į kalbos vingrybes manytų, jog kapinės buvo visiškai sugriautos, barbariškai nuniokotos ir tik Rusijos ambasados pastangomis jos prikeltos iš griuvėsių. Kas atliko kapinių monitoringą (stebėseną)? Kodėl kitose rajono tarybinių karių kapinėse įrašai kuklesni ir tik informatyvūs? Nors ir čia galime diskutuoti. Kiekvienas raseiniškis paneigtų miesto tarybinių karių kapinėse esantį įrašo teiginį, tačiau galbūt ir buvo siekiama formuoti būtent tokią nuomonę? Ši informacinė lenta pritvirtinta visiems matomoje vietoje. Net didieji visų laikų kūrėjai su savo signatūra ant šedevrų elgėsi kukliau.
    Grįžtant prie terminų vartojimo reikia pastebėti, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo įstatyme termino ,,atnaujinimas“ nėra. Čia sutinkame kitą terminą – ,,atkūrimas“, kuris  reiškia neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimą išimtinais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingas savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos išlikusios vertybės dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai.
    Atliekant darbus viso rajono tarybinių karių kapinėse, buvo įvedami nauji ideologiniai artefaktai informacinių lentų pavidalu. Ir tai vertinama kaip norma: savivaldybė negali atsispirti užsienio valstybės pageidavimams, o gal ir reikalavimams? Pamirštami šalies įstatymaiir vadovaujamasi vestuvininkų lozungu – kas moka pinigus, tas ir muziką užsako.
    2011-01-19 mero D. Šadauskio surengtame  pasitarime paminklotvarkos specialistė G. Pečkaitienė buvo įpareigota susisiekti su Rusijos ambasados specialistais ir spręsti Raseinių tarybinių karių kapinių informacinės lentos turinio pakeitimo klausimą. Pasitarimo dalyviai sutiko, kad dabartinis įrašo turinys nepriimtinas.
    Kalbant apie įstatyminę bazę reikėtų pabrėžti, kad saugomų statinių, objektų teritorijose ir saugomose vietovėse projektavimo sąlygas bei projektų derinimą organizuoja ir leidimus statyti ar griauti tokius statinius išduoda savivaldybės institucijos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Vietos savivaldos ir Statybos įstatymų nustatyta tvarka.  Ar tuo buvo vadovaujamasi? Prisiminkime profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžius: „(…) Gal ir derintojai Raseinių rajono savivaldybėje paėmė už sunkų darbą kokį nors parašėlį, verta būtų paklausti“.
    Ir dar. Paveldosaugos (specialioji) ekspertizė yra privaloma ir tuomet, kai rengiamas tik nekilnojamojo kultūros paveldo statinio (joteritorijos) tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektas. Paveldosaugos (specialioji) ekspertizė turi būti atlikta iki statinio bendrosios ekspertizės ir jos išvados pateikiamos bendrosios ekspertizės rangovui kartu su ekspertuojamu projektu. Norisi priminti, kad statinys -tai pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai.
    Bus daugiau.

    Komentarų nėra