Ar?nas DAMBRAUSKAS
[1]
Nors pastaruoju metu statistika tapo gana madinga ir pla?iai paplitusi, ta?iau ji iki šiol neapr?pia labai svarbi? sri?i?. Ypa? darbo rinkoje. B?t? labai ?domu sužinoti, kiek Lietuvoje yra ?moni?, kuri? darbuotojams tris ir daugiau m?nesi? v?luoja atlyginimai. ,,Alio, Raseiniai“ duomenimis, toki? ?moni? yra ir Raseiniuose. Žmon?s atlyginimo negauna daugiau nei tris m?nesius, ta?iau vengia apie tai viešai kalb?ti, nes bijo prarasti darb?. Neapmokamas darbas tapo vertybe. Ne tiek materialine, kiek psichologine atrama sunkme?io skersv?juose.Panaši situacija buvo Amerikoje. Bet tai buvo labai seniai – prieš aštuonis dešimtme?ius, didžiosios ekonomin?s depresijos laikotarpiu. Tuomet ant bankroto slenks?io atsid?rusi valstyb? žmon?ms atvirai pasak?: nieko neturime – galime pasi?lyti tik darb?, palapin? ir šiek tiek maisto. Kadangi nebuvo daugiau iš ko rinktis, žmon?s rinkosi darb?. Tokiu b?du Amerikoje buvo nutiesta daug greitkeli? ir geležinkeli?, pastatyta kit? strategin? reikšm? turin?i? objekt?, kurie v?liau šaliai pad?jo suklest?ti. Ta?iau Lietuvoje populiar?jantis neapmokamas darbas veikiau primena laisvanorišk? vergij?. Arba param? verslui. Negaudami atlyginimo, paprasti darbuotojai tampa tarsi verslo gelb?tojais. Kiek Lietuvoje yra žmoni?, kurie neapmokamu darbu padeda išgyventi verslui? Deja, Statistikos departamentas kažkod?l nesiryžta (nesinori tik?ti, kad nesugeba) padaryti tokio darbo rinkos pj?vio. Negana to, iš oficiali?j? trib?n? vis dažniau užsimenama, kad pastaruoju metu darbo rinkoje pastebimi stabiliavimosi požymiai. Atrodo, kad stabilizuoti darbo rink? padeda ir neapmokamas darbas. Kur toks stabiliavimas gali nuvesti? Labai toli – ? stabili? depresij?.