Nenuorama vasaris

Versija spausdinimui

Jadvyga Evartien?

Kai tu gimei, aplink p?ga kvatojo,
O v?jas d?ko sniego patale.
Ir pro varveklius skverb?s drungnas spindul?lis,
Tuomet Dievulis dovanojo man tave!

Toki? glenut?, rausv?, lyg aguon?,
Didel?m m?lynom rugiag?li? akim.
velniai pad?jo man prie ilto ono,
Su saul?s spinduliu pralindusiu vidun.

Tu, kaip vasaris, usispyrus, kaprizinga, nerami,
Kakur vis skubanti, vis iekanti, nerandanti.
Tu, kaip vasaris, besigrumianti su p?gomis.
Ir su baltomis snaig?mis kakur vis skrendanti.

K? tau padovanot gimimo dien??
Per itiek met? visk? jau idalinau.
Liko kampelis, skirtas tik tau vienai,
Ir meil?, kuri? tau jame laikau.

Laiminga b?k, nors altis naibys skruostus,
inok, kad po iemos pavasaris ateis!
Ir pirmas saul?s spindulys tave paglostys,
S?km?, laim? ir meil? pro tave nepraeis!

Komentarų nėra