Nenuorama vasaris

Jadvyga Evartien? [1]

Kai tu gimei, aplink p?ga kvatojo,
O v?jas d?ko sniego patale.
Ir pro varveklius skverb?s drungnas spindul?lis,
Tuomet Dievulis dovanojo man tave!

Toki? gležnut?, rausv?, lyg aguon?,
Didel?m m?lynom rugiag?li? akim.
Švelniai pad?jo man prie šilto šono,
Su saul?s spinduliu pralindusiu vidun.

Tu, kaip vasaris, užsispyrus, kaprizinga, nerami,
Kažkur vis skubanti, vis ieškanti, nerandanti.
Tu, kaip vasaris, besigrumianti su p?gomis.
Ir su baltomis snaig?mis kažkur vis skrendanti.

K? tau padovanot gimimo dien??
Per šitiek met? visk? jau išdalinau.
Liko kampelis, skirtas tik tau vienai,
Ir meil?, kuri? tau jame laikau.

Laiminga b?k, nors šaltis žnaibys skruostus,
Žinok, kad po žiemos pavasaris ateis!
Ir pirmas saul?s spindulys tave paglostys,
S?km?, laim? ir meil? pro tave nepraeis!