2020 balandžio
5
Sekmadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Nepripažinta liga stumia į neviltį

    Siųsti Versija spausdinimui

    Ugnė TIMONYTĖ

    Stonų sodų bendrijoje gyvenanti Kristina Šleževičiūtė su savo gyvenimo draugu ir jos dviejų vaikų tėvu Rolandu Bužinsku nepavydėtinoje padėtyje sakosi atsidūrę dėl nepripažintos vyriškio ligos. Kad būtų pripažinta liga, būtina atlikti išsamius tyrimus ir tai galima padaryti tik gydymo įstaigoje, tačiau progresuojanti liga, pasireiškianti aplinkos baime, neleidžia net į ligoninę nuvykti.                    

    Agorafobija   

    R. Bužinskas pasakoja, kad pirmuosius klastingos ligos požymius jis pajutęs gal prieš dešimtmetį. Tai atsitikę po sunkiai persirgto gripo ir iškart po to kilusio barnio su artimu žmogumi. Tačiau gana ilgą laiką jį gydę neaišku nuo ko. „Tik kai patekau pas gydytoją Marinienę, ji man iškart pasakė, kad įtarianti agorafobiją, iki tol man visiškai negirdėtą ligą“, – savo nelaimės pradžią prisiminė Rolandas. Agorafobija – gan dažnai pasitaikantis psichikos sutrikimas. Jis pasireiškia vienam iš 160 žmonių. Šia liga sergantieji pradeda bijoti išeiti iš namų, nueiti net iki žinomos parduotuvės, važiuoti transportu, bet kur savarankiškai judėti. Kaip nurodoma ligos apibrėžime, agorafobija – erdvės, aikščių, plačių gatvių baimė. Atsiranda baimė nepažįstamiems žmonėms. Paskui atsiranda baimės baimė, kuomet šia liga sergantis žmogus su baime ima laukti kažko įvyksiančio. Kai kuriuos žmones ši liga taip surakina, kad jie ne tik nebesugeba dirbti, dalyvauti visuomenės gyvenime, bet ir tampa invalidais. R. Bužinskas sako, kad jis seniai jau bebuvo išėjęs iš namų. Jei iškelia koją už kiemo vartelių, jį apima noras atsigręžti atgal, pasižiūrėti, ar dar namai matyti. Tuomet gręžiasi ir suka atgal. Nepaaiškinama baimė neleidžia judėti į priekį. „Tada ima rakinti visą kūną, tarsi kažkas įkištų į spąstus ir iš visų pusių spaustų. Ima trūkti oro.“     

    Užburtas ratas      

    Rolandas pasakoja, kad šiandien susidėjo pernelyg daug įvairių bėdų, kurios aštrina jo ligą ir klampina į dar didesnes bėdas, iš kurių jie vieni išsikapanoti jau yra nebepajėgūs. „Iš pradžių nepasisekė su verslu. Šiek tiek patys neišmanėme, šiek tiek apgavo, ir teko bankrutuoti. Liko didelės skolos už prekes. Paskui, pardavę butą, pirkome sodo namelį. Norėjome pigesnio būsto išlaikymo, bet apsišovėme.  

    Kai vėliau paaiškėjo, namelis labai šaltas, dar, kaip tyčia, rūsius per potvynį užliejo, mano turėtą medžio apdirbimo įrangą sugadino. Padėtį gelbėti bandėme imdami greituosius kreditus ir taip dar labiau įklimpome. Šiandien žiūrime su baime į kiaurą krosnelę, kuriai net malkų neturime.“  

    Kristina sako, kad visos jos šeimos pajamos – pašalpos už vaikus, už trimetį Eimantą ir pusės metukų Deimantę. „Mes dabar esame visiškoje neviltyje. Rolando liga progresuoja, bet jis negali gydytis, nes neturi sveikatos draudimo. Kad gautų sveikatos draudimą, jis turi registruotis darbo biržoje, bet iki darbo biržos jis ateiti nebepajėgia, nes bijo. Pažįstami mums pataria važiuoti pas gydytojus, gultis į ligoninę. Kaip važiuoti, jei jis už kiemo vartų bijo išeiti? Buvo svarstymų kaip nors jį užmigdyti ir miegantį į Kauną nuvežti. Bet kas bus, kai jis nubus jam nepažįstamoje aplinkoje, tarp svetimų žmonių? Be ligos nustatymo, nebus invalidumo. Kažkoks nelemtas užburtas ratas.“               

    Per gražiai gyvena   

    Kristina sako, kad ji, šaukdamasi pagalbos, jau aplankė visas rajone esančias partijas, pabendravo su daugybe politikų, tačiau realiai tik Kęstučio Skamarako paramos sulaukusi. Jis netgi krosnelę, kuri šiandien jau kiaura, nupirkęs, lentų grindims susidėti davęs, malkų parūpinęs. „Prieš jį mes dabar labai nejaukiai jaučiamės, galvojame, kaip čia viešai jo atsiprašius už nesumokėtą skolą. Daug jis mums paaukojo, bet buvome pasižadėję 1000 litų sumokėti. Bet vis neturime iš ko. O visur kitur – it žirniais į sieną. Vieni kažką filmavo ir norėjo
    sau reklamą iš mūsų vargo pasidaryti, kiti pašiepė, girdi, jei vyras vaikų pridaro, tai turėtų juos ir išlaikyti. Kurui patarė kankorėžių pasirinkti.“    

    Kristina mano, kad jie paramos nesulaukia todėl, kad tvarkingai gyvena: „Atvažiuoja, pasižiūri, kad bambaliai nesimėto, kad kiemelyje gėlės žydi, o baseinėlyje žuvytės plaukioja, ir sako mums: „Žinokite, kiti kur kas blogiau gyvena“. Kitas nusistebėjo, kad turime plazminį
    televizorių. Bet jį pats Rolandas iš keleto nebeveikiančių surankiojo, kaip ir daug ką kita. Jis turi dailidės, staliaus ir baldžiaus specialybę, aš – dizaino. Mes iš pačių niekų daug ką patys pasidarome, it kregždės susilipdome.“ Jai pritaria ir Ro-landas: „Jei girtuokliaučiau, žmoną muščiau, tai aš būčiau vertas paramos, bet kadangi aš negeriu, bandau kabintis į gyvenimą ir dar sergu, tai man nieko ir nereikia.“   

    Kristina „ačiū“ sako seniūnijos socialinei darbuotojai Sigutei Balsienei, kurios rūpesčiu jai išimties tvarka yra mokama 315 litų pašalpa. Bet pašalpa bus mokama tik tris mėnesius, iki lapkričio. „Dabar Sigutė rūpinasi, kad aš gaučiau nors laikiną darbelį komunaliniame, o Rolandui gal pavyks sutvarkyti tėvystės atostogas. Taip išsispręstų jo sveikatos draudimo klausimas, be kurio, kaip jau sakiau, jis net gydytis negali, o aš įgyčiau teisę į nuolatinę pašalpą.“ 

    Ko reikia laimei?    

    Kristinos ir Rolando namuose iš pirmo žvilgsnio tikrai nieko netrūksta. Švaru, gražu, skoninga. Jei nežinotum, tai net neįtartum, kad šeimą slegia baisios skolos ir nežinia dėl rytdienos. Ko jiems reikėtų, kad jie pasijaustų nors kiek saugesni, kad gautų nors kokį atspirties
    tašką? „Pirmiausiai man reikėtų gauti tą pažadėtąjį darbelį, kad po jo bent jau įgyčiau teisę į pašalpą. Net meldžiuosi, kad kas nors tam nesutrukdytų. Labai reikia malkų, nes jau ir dabar žvarbu, o kas bus po dienos ar kitos? Gal atsirastų gerų žmonių, gal galėtų jų padovanoti? Mes jau nebesakome „duoti išsimokėtinai“, nes šiandienos situacija nė to daryti neleidžia. Jau praeitą žiemą vaiką nakčiai su striuke guldėme, o šiemet jau du reikės guldyti. Man dar labai reikėtų vairuotojo pažymėjimo. Esu pradėjusi mokytis, bet viskas vėl įstrigo dėl pinigų stygiaus. Gal vairuotojų ruošimo mokykla galėtų padėti? Vairuotojo pažymėjimas labai svarbu, kai tokia vyro sveikata. Reikėtų kaip nors išspręsti ir Rolando invalidumo klausimą. Bet kaip tai padaryti?“ – vardino Kristina, ko jiems trūksta iki laimės.

    3 Komentarai

    1. Pažiūrėsim

      2011 - 10 -15 18:24

      Pažiūrėsim ką tarybos milijonieriai su Meru priešakyje pasiūlys. RASAI prieš rinkimus rodė gerus darbus, Zubiela malkas vežė, manau, kad reikės laukti rinkimų.

    2. Audrius

      2013 - 02 -14 14:11

      Na nenoriu nei smerkti nei ką. Bet dėl greitųjų kreditų, jų nereikia imti skubotai, t.y neapgalvotai., kaip manau šiuo atveju buvo padaryta. Aišku labai gaila dėl tokios situacijos :/

    3. Aleksandras

      2013 - 04 -03 15:47

      Pazystu as ta vyruka,liga nepagailejo zmogaus bet rankas dave auksines zmogui,su juo pabendravus net nepasakysi kad jis serga,dar kitas valdininkas neturi tiek smegenu,ar verslininkas,jei sugeba is keliu televizoriu surinkti viena nebaiges jokiu mokslu tai jau pazanga,namie kai buvau aparaturos priversta pilna sako draugai atidave ko nesutaiso ju meistrai o Rolandas sutaiso,visa nama pats isirenge,centralini ir ta siuolaikiskai pasidare pats kuriuo kaip minejo sildo visa nama ir vandens silto turi,kaip minejo vasara dar konstruos saules elementa silditi vandeniui net ketina savo elektrine nedidelios galios sukonstruoti,tiesiog neitiketina,as kartu dirbau su jo tevu ,jo tevas irgi auksarankis buvo tai matyt paveldejo is tevo.bet likimas negailestingas pries daug metu jo teva nuzude,liko vienas su motina o si trenkta kiek girdejau tai nera ko stebetis kad ir ligos tokios uzpuole.Gaila man tos seimos,matosi kad stengesi,is varganu pinigu kur gauna sugeba namie susitvarkyti ir gan neblogai,kaip Kristina minejo mum nereikia pliteliu kuriu kaina kvadrato brangi ne musu kisenej,mes mokam is sukiu parduotuvej uz kelis litus nusiperki ir pasidarai mozaika ir grazu ir pigu.Kad visi taip moketu gyventi o ne bambalius gertu tai ir visi laimingesni butumem zmones,o del kreditu gal ir negerai kad eme,bet gal iseities nebuvo,gal tuo metu ir uzdirbo nemazai mane kad atiduos,kad Lietuvoj vos ne kas penktas paskolas mokam,cia Lietuva ir ka jau padarysi ,vieni medu valgo o kiti y tuscia slovika ziuri…