O gal ir tu, pilkoji mano, pasiklydai giru?je?
Alfonsas VAI?IULIS
Pro pilk? rytmetin? r?k? ? dang? kyla saul?. Palengva kopia vis auktyn. Staiga netik?tai rytmetin? tyl? perpl?ia gailus gerv?s klyksmas toks vienias, kupinas nevilties, tarsi paskutinis sk?stan?iojo pagalbos auksmas…
Turb?t nereikia ?rodin?ti, kad k?dikis be t?v? globos ir r?pes?io neigyvent?, be j? meil?s netapt? mogumi. Vos gim?s jis glaudiasi prie mamos kr?tin?s iekodamas maisto, saugumo, meil?s. I meil?s atsinea tikr?j? mogaus b?ties inojim?, kad juo bus pasir?pinta. Mylintys t?vai visuomet r?pinasi. Jie vaikui visas pasaulis. Per t?vus at?j?s, uaug?s motinos ?s?iose, buv?s jos k?no dalimi gauna visa, kuo t?vai pasidalijo ir dalijasi. Gauna visa: aki? spalv?, veido ir charakterio bruous, ?pro?ius. Paveldi ir prat?sia t? gyvenimo b?d?, eina tuo keliu, kuriuo keliavo ar keliauja t?vai. Ne odiais, ne pamokymais ar patarimais, o savo gyvenimu parodydami k?dikiui pasaul?. Dar gul?damas lopyje maylis stipriai, tarsi repl?mis, nusitveria mamos pirt?. ?sikimba ir nepaleidia. Jau?iasi saugus. ino, kad yra reikalingas, brangus, mylimas, laukiamas.
Ir i kur tas inojimas, maasis mogau? I kur tas bes?lygikas tik?jimas ir pasitik?jimas? Kas atsitinka v?liau, kad palaipsniui daug kas pasikei?ia, nebelieka saugumo jausmo? Dingsta palaimos b?sena, kuri? danas su nostalgija prisimename. T? laiming? ir ner?pesting? vaikyst?, kuri kiekvieno irdyje ilieka kaip viesiausias gyvenimo tarpsnis. Vis? likus? gyvenim?. Kad ir kur b?tume, kad ir kiek laiko praeit?, traukia sugr?ti ? t? b?sen?, kai buvome laimingi. Tarsi nematomas magnetas gimtin?je, kuri? kadaise palikome. Kuo tolyn nuo jos eini, tuo labiau traukia. Pabraidioti po rasotas pievas, atsigerti vandens i t?vik?s ulinio, pasisemti stipryb?s, j?g? kur i auktybi? nusileidia ir vir galvos sklando prot?vi? dvasia. Ir v?l gali pasijusti maas, bej?gis k?dikis. Kartu toks stiprus, tarsi pasimaitin?s motinos pienu. Gilioje palaimoje nurimsta irdis. Pasikrauni ramyb?s, iminties, tikro savo b?ties, buvimo em?je prasm?s inojimo. B?tina kartais sugr?ti ? gimtin?, kur amiams ?sira? m?s? p?dos. Ypa? kai tampa sunku. Turb?t kiekvienam b?na moment?, kai viskas nusidao nevilties spalva ir em? ima slysti i po koj?, kai prieini rib? ir nebelieka ieities, kai esi ?spraudiamas ? kamp? ir apleidiamas draug?, gimini?, pa?stam?. Tada geriausias ir daugyb? kart? ibandytas nepakei?iamas vaistas pab?ti savo vaikyst?s vietose. ?ia pamau atsigauni, itirpsta ir isisklaido visos negandos, palengv?ja, v?l atsistato nutrauktas ryys su Didi?ja Paslaptimi, galinga ir visa perkei?ianti srov? v?l ima tek?ti tavimi, v?l gali kv?puoti, v?l matai saul?, vies?. Iki tam tikro laiko. Tol, kol laikaisi t?vo ar motinos pirto, Dievo meil?s pirto.
Taip jau atsitiko, kad ? moni? tarpusavio santykius vis daniau ima brautis ?tarumas, nepasitik?jimas, agresija. Uuot i an? dien? atsinetos palaimos auginimo ir noro j? skleisti, ji vis labiau nyksta. Beveik visur eimose, tautose, nuostabioje emel?je, per kuri? mums skirta tik pereiti. Joje esame ne atsitiktinai K?r?jas nieko nedaro atsitiktinai. Danai nesuvokiame daugelio dalyk?, vykstan?i? aplink mus. Kraujas stingsta, di?stame i baim?s, reg?dami niekuo nepaaikinamus iaurumus, karo baisumus ir i nevilties nuo j? b?gan?ius mones, tikin?ius, kad baisumai, beprasmikas smurtas ten ir pasiliks. Bet jie seka, eina su mogumi ir palaipsniui viena ar kita forma isilieja, v?l virsta nelaim?mis, smurtu. Tik jau kitoje vietoje. Kartais atrodo, kad Dievas pamiro mog? ir atsuko jam nugar?.
Neinome ir turb?t niekada nesuinosime, kod?l Dievas visa tai leidia. Kaip nesuinosime ir savo ateities, skirtos dalios, kuri? prival?sime priimti. Tai lieka mogaus ribotam protui iki iolei ne?menama paslaptis, m?sl?. Tik sp?lioti galime, kiek mogui leista pasukti ?vyki? eig? viena ar kita linkme.
Pradi? pradia pakeisti save. Deja, norisi keisti pasaul? pa?iam nesikei?iant. Taip nieko nebus. Ne visiems lengva pripainti, bet visa, kas em?je sukurta gera, kas teikia mums palaim?, sukurta laikantis Visagalio Dievo pirto. Ir prieingai paleidus Jo rank? ar J? umirus, imame griauti. Vis? pirma save, v?liau aplinkui. Ir kuo labiau tolstame, kuo labiau m?ta tik?jimas, tuo mus labiau ulieja baim?, istumdama ramyb? ir gyvenimo diaugsm?. Meil?. iandien mes, mon?s, Dievo vaikai, dar esame pasaulyje. Tik danai besiblakantys, nerandantys sav?s. Nors ivaizda lyg ? mones pana?s.
Pildosi prie 2000 met? Kristaus pasakyti odiai: Tik ar at?j?s mogaus S?nus beatras tik?jim?? Pasiklydome. Ne Dievas mus pamiro, mes pamirome J?. Ne Dievas mums atsuko nugar?, mes nusisukome nuo Jo. Tada ir prasid?jo b?dos, tebepl?stan?ios iki iol…
Vienia gervel?, ik?lusi galv?, baimingai valgydamasi aplink, braidioja po giri?, retkar?iais gailiai suklykdama. Ko klykauji, pilka gervele, ko ilgu irdyje? O gal ir tu, pilkoji mano, pasiklydai giru?je?
