Pagerbti Nepriklausomybės kovų Lietuvos kariuomenės savanoriai

Siųsti Versija spausdinimui

Jaunos Lietuvos kariuomenės, nors negausios ir menkai aprūpintos, tačiau atrėmusios puolimus, apgynusios Lietuvos nepriklausomybę, žygdarbiams paminėti Lietuvos Respublikos Seimas 2019 metus paskelbė Nepriklausomybės kovų atminimo minėjimo metais.
2019 m. gruodžio 18 d. atiduota pagarba žmonėms minint 1919 m. gruodžio 12–27 d. žuvusių Lietuvos kariuomenės savanorių žūties 100-ąsias metines. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 210 pėstininkų kuopa ir Raseinių krašto istorijos muziejus Raseinių civilinėse kapinėse organizavo paminėjimą.
Tą dieną kovojusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę skambėjo Lietuvos himnas, žuvusieji pagerbti tylos minute, LK KASP 210 pėstininkų kuopos karių savanorių šūvių salvėmis, apie Raseinių krašto kariuomenės kūrėjus-savanorius papasakojo Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkė Lina Vapsevičienė, pagarbos žodį tarė Raseinių rajono savivaldybės meras Andrius Bautronis, buvo uždegtos žvakutės, padėtos gėlės.
Po minėjimo kapinėse visus minėjimo dalyvius priėmė Raseinių krašto istorijos muziejus, kur muziejininkės Loreta Kordušienė ir L.Vapsevičienė supažindino su muziejaus ekspozicijomis apie Raseinių kraštą, jo žmones, kariai savanoriai pristatė šiuolaikinę Lietuvos kariuomenės ginkluotę.
Nepriklausomybės kovos 1918–1920 m. Lietuvos istorijoje buvo svarbus momentas, lėmęs tolesnį valstybės vystymąsi – atkurta Lietuvos kariuomenė sugebėjo atremti priešus ir išsaugoti Lietuvos valstybingumą ir suverenitetą. Nepriklausomybės kovų kovotojai – vieni ryškiausių pasiaukojimo ir didvyriškumo pavyzdžių Lietuvos istorijoje, atidavę savo gyvybes dėl ateities kartų.
Tad svarbu prisiminti Lietuvos pirmuosius karius savanorius, iš kurių Lietuvos Nepriklausomybės kovos pareikalavo daug drąsos, ryžto, atsidavimo, pasiaukojimo, dvasios stiprybės, didelių moralinių vertybių. Jie mūsų lietuviškosios žemės vyrai – karininkai, kareiviai, kurie 1919–1923 m.,
užmiršę pavojų savo gyvybei, sveikatai, užmiršę dažnai ir savo šeimos gerovę, drąsiai aukojosi dėl Tėvynės laisvės. Visi jie turėjo savo gyvenimus, vardus ir pavardes, įrašytas į Lietuvos istorijos puslapius.
1918 m. pabaigoje skubiai sudaryta M.Sleževičiaus vyriausybė Lietuvos gyventojus kvietė ginti Tėvynę.
Į kvietimą ginti Tėvynę atsiliepė įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės. Jauni vyrai būriais traukė į nurodytus punktus, kur buvo organizuojami savanorių pulkai. Raseiniai tapo viena iš savanorių telkimosi vietų. 1919 m.
pradžioje mieste įsteigta komendantūra, kurioje buvo registruojami Raseinių apskrities savanoriai. Raseiniai įsikūrę toliau nuo sostinės, kur vyko kovos su bolševikais. Todėl čia 1919 m. gegužės 4 d. krašto apsaugos ministro A.Merkio įsakymu karininkui P.Liatukui buvo pavesta iš karių-savanorių suformuoti pulką. Šį pulką daugiausia sudarė Raseinių krašto žmonės. 1920 m. pradžioje pulkas buvo pavadintas trečiuoju Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto pėstininkų pulku.
1919 m. vasarą iš Latvijos į Lietuvą įsiveržė jungtiniai vokiečių ir rusų daliniai, vėliau vadinti bermontininkais. Bermontininkų būriai žygiuodami į šalies gilumą susirėmė su Raseinių komendantūros kuopos savanoriais. Priešai apsupo ir suėmė dalį Raseinių savanorių, o jų vadą leitenantą Vincą Rimavičių sušaudė. 1919 m. rudenį Lietuvos kariuomenės pajėgos buvo sutelktos ir nukreiptos prieš bermontininkus ties Radviliškiu ir Šiauliais. Šiose kovose aktyviai dalyvavo, pasižymėjo drąsa ir ryžtu Raseinių komendantūros kuopa. Mūšiuose prieš bermontininkus kovėsi ir 7-as pėstininkų pulkas, vėliau pavadintas Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio vardu. Nuo 1934 m.
pulkas perkeltas į Tauragę. Taikos metais tame pulke tarnybą atliko ne vienas Raseinių krašto gyventojas.
Kovoje su besitraukiančiais priešais žuvę 7-ojo pėstininkų pulko Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai palaidoti Raseinių civilinėse kapinėse. Tai liudija užrašai ant Lietuvos karių antkapių. Kryželiai skirti 7-o pėstininkų pulko kariškiams: V.Ūsui, V.Pranskevičiui, P.Gelažnikui, V.Paužai, D.Augustinui ir 3-iojo pėstininkų pulko eiliniams A.Sabaliauskui ir A.Mačiuliui. 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio proga šioje vietoje pastatytas paminklas su užrašu: „Ilsintieji šitose šaltose kapinėse mūsų karžygiai žuvo, kad mes gyventume, tarptume ir klestėtume Nepriklausomoj Lietuvoj. Sekime jų žygiais. Tauta, būk jiems dėkinga. 1918–1928“. Prie paminklo antkapis su užrašu „Raseinių komendantūros karininkas Vincas Rimavičius, žuvęs 1919 m. spalių mėn. nežinia kur palaidotas“. Antkapyje įrašytos savanorių pavardės: L.Paulauskas, P.Paškevičius, J.Martinaitis, F.Mackevičius, V.Iva­nauskas, J.Stonis, V.Vasiliauskas, B.Vyšniauskas, A.Ivanauskas.
Evaldas Gudžiūnas

Komentarų nėra