2019 gegužės
25
Šeštadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Pagonybės refleksai Raseinių krašte – II

    Siųsti Versija spausdinimui

    Liudvikas BAKAS

    V.Vaitkevičiusius rašo, kad iš Raseinių šventviečių ypatingo dėmesio nusipelno jų telkinys apie Betygalą. Yra pagrindo manyti, jog Dvarviečių šventvietė mena kitados veikusią šventyklą. Archeologas F.Pokrovskis mano, kad Šiluva ir Lyduvėnai taip pat buvo pagonybės apeigų vietomis. Jam antrina K.Gukovskis, tikslindamas Lyduvėnus buvusius pagonybės apeigų vieta nuo XVa. pradžios. T.Narbutas ir Fochtas ieškojo žinvietės prie Ugionių. R.Matulis Raseinių krašte suskaičiavo 5 galimas aukurų vietas, o istorikas tyrinėtojas V.Almonaitis tvirtina, kad prie Skirtinio /Paskirtinio akmens Nemakščių seniūnijoje buvo labai svarbi senovės lietuvių tikėjimo šventovė. Yra prielaidų, kad ir dabartinių Raseinių vietoje buvusi namaža pagoniška šventykla, kurioje lietuviai aukodavę savo dievams, o šimtamečio ąžuolo paunksmėje kūrendavę amžiną ugnį.

    Dažnai patys gyventojai, gal to ir nesuvokdami, pavadindavo kaimus ir gyvenvietes vardais, susijusiais su dievais. Žodį Lida K.Gukovskis keldina iš pagoniškų, teigdamas, kad jis reiškia aukojimą. Pranė Dundulienė Lidą įvardina kaip deivę gimdytoją. Ji taip pat mini laumę, vardu Lydė. Šalia poetizuotos ir dažniausiai minimos legendos, kad Lyduvėnų miestelio pavadinimas kildinamas iš žodžio liūdėti, turi ir kitą atsvarą. Archeologai teigia, kad Dubysos atkarpa nuo Lyduvėnų iki Ariogalos nepaprastai reikšminga Šventų vandenų požiūriu.

    Vienas pirmųjų legendas apie pagoniškus dievus pradėjo užrašinėti F. Pokrovskis. 1899m. archeologiniame atlase minimi mūsų žemiečio T.Daugirdo užrašyti padavimai apie Perkūną. Daug nuveikė legendų fiksavime P.Dundulienė. Rašydama apie vandenų deives ji mini Viduklės apylinkes, kur buvo manoma, kad per 7 maudykles turėjo nuskęsti vienas žmogus. Su vandenų deivėmis siejamas Ugionių šaltinėlis Betygalos seniūnijoje. Deivė Laima minima sakmėje, užrašytoje Davainavoje. Neaplenkė Raseinių krašto (Bebirvų k.) ir padavimai apie maro deives. Manoma, kad Lelyko upelio pavadinimas gali būti sietinas su deivės gimdytojos Lelos vardu. Daugiausia padavimų siejasi su žemės deive Žemyna. Nemakščių seniūnijos Paežerio kaime, bučiuojant žemę taip buvo kalbama: „(…) Žeme, motina mano, iš tavęs atėjau ir į tavę pavirsiu“. Kitur senoliai, bučiuodami žemę (aslą) troboje, sakydavę: „Žemele, motinėle, tu mus nešiojai ir maitinai, paskui atgulsim in tave“. Rašoma apie aukojimo papročius Viduklėje deivei Žemynai. Apie Pašaltuonį (Girkalnio sen.) viesulas buvo vadinamas Žemės kuiliu arba Žemės ožiu, nes turėjo sielą ir kalbėjo žmogaus balsu. Žinoma, Raseinių miesto vardas neatsiejamas nuo maisto rankiojimo, medžioklės, augmenijos ir vegetacijos jėgų suklestėjimo deives Kaupolės dukters Rasos vardo. Bent keli autoriai savaip interpretuoja 2 legendas. Muziejininkė Lina Kantautienė straipsnyje „Raseinių krašto piliakalniai“ (knyga ,,Raseinių kraštas“.K.2008) mini padavimus apie Perkūną ir vaidilutę Birutę.

    Komentarų nėra