Paminėtos dailininko Z.Liekio 80-osios gimimo metinės

Siųsti Versija spausdinimui

Rugsėjo 19-ąją, kai Raseiniuose šurmuliavo kasmetinė miesto šventė „Rudens bendrystės sodas“, Nemakščiuose, Leono Tamulevičiaus įkurto Aštuonračio muziejuko kiemelyje, buvo paminėtos talentingo nemakštiškio, profesionalaus tapytojo Zenono Liekio 80-osios gimimo metinės. Dar visai neseniai, prieš trejus metus, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje pats Zenonas dalyvavo ir kalbėjo savo tapybos darbų parodos atidaryme. Šiandien jo nėra šiame pasaulyje, tačiau išliko nuostabūs paveikslai, kasmet įgaunantys vis didesnę vertę.
Renginį pradėjusi mokytoja Živilė Lembutienė perskaitė naujausią Jovitos Liekienės eilėraštį, skirtą šviesios atminties sutuoktiniui Zenonui. Kiekvienas žodis, nugludintas, giliai širdyje subrandintas, liejosi ilgesingai, švelniai, pagarbiai… Tą netekties skausmą dar labiau sustiprino tuščia kėdė, ant kurios mėgdavo sėdėti, mąstyti dailininkas. Jį čia esant primena tik keli asmeniniai daiktai… Įsiminė Živilės išduota paslaptis, kad beveik kiek­vienam Zenono paveikslui pavadinimus sukūrė žmona Jovita. Jie išties labai taiklūs. Kažkas iš menininkų yra pasakęs, kad Zenono paveikslai suvystyti Jovitos eilėse. Ir ką čia bepridursi.
Prisiminimais apie Zenoną ir jo kūrybą pasidalijo muziejuko įkūrėjas L.Tamulevičius, Raseinių rajono savivaldybės tarybos narė Aldona Ona Radčenko, poetas, bardas, tapytojas Vidmantas Petraitis, Raseinių menininkų bendrijos „Pegasas“ pirmininkas Vytautas Bulotas, Telšių laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ redaktorius Algirdas Dačkevičius ir kiti.
Ypač jautriai apie anapilin išėjusį sutuoktinį kalbėjo žmona Jovita: „Gyvenimas Zenono nelepino. Pirmieji vaikystės įspūdžiai – iš besibaigiančio karo, vėliau sunki liga, prikausčiusi dešimčiai metų prie lovos, tėvų ir vyresniųjų seserų tremtis į Sibirą. Vaikščioti negalėjo, gulėjo nelankomas ir ilgėdamasis artimųjų, jų guodžiančio žodžio. Motinos ranka neglostė jam galvos. Taip gyveno iki šešiolikos metų. Tada pirmą kartą paėmė į rankas pieštuką ir pabandė piešti. Tokia buvo pradžia, o vėliau – mokslai Kauno vidurinėje dailės mokykloje, studijos Vilniaus dailės institute, pedagoginis darbas, prisilietė prie medžio, vitražo, akmens. Jo tapyba pozityvi, kiekvienam savaip suprantama, kviečianti išlaisvinti vaizduotę ir keliauti… Zenonas niekada nesistengė pataikauti žiūrovui, jo sukrėsti, priblokšti. Dauguma darbų – tai meditacijos, pastanga kasdienybę pakelti į aukštesnį dvasinį lygmenį, joje ieškoti dermės, santarvės ir susitaikymo.“
Bene trumpiausią ir taikliausią kalbą apie tėtį pasakė vienas iš trijų Zenono ir Jovitos sūnų Kęstutis: „Kas mėgsta ir moka piešti – piešia.“ Toks ir buvo jų tėvelis.
Kai norinčiųjų tarti žodį neliko, visi persikėlė į kitą erdvę, kur gražioje, dar vasariškai žalioje pievelėje puikavosi nuostabūs Z.Liekio paveikslai. Prie kiekvieno jų buvo verta stabtelėti, pamąstyti, pasigrožėti. Tie, kas į muziejuką atvyko pirmą kartą, pasigrožėjo ne tik paveikslais, bet ir stebėjosi išvydę pirmąją pasaulyje aštuonratę savaeigę važiuoklę, autentiškus gramofonus, radijo aparatus ir kitus namų apyvokos reikmenis.
Ačiū muziejuko savininkui L.Tamulevičiui, svetingai sutikusiam kiekvieną atvykusį paminėti talentingo tapytojo jubiliejaus.
Rūta Gudžiūnienė,
renginio dalyvė

1 Komentaras

  1. Goda

    2020 - 10 -13 09:55

    Įdomus straipsnis.