Paštas kviečia bendrauti

Siųsti Versija spausdinimui

Vytautas BUTKUS

Kaip toj dainoj: „Ar lietus, ar vėjas – plaukia laivai“, taip kiekvieną rytą kilnojamojo pašto autobusiukas išvyksta į kelionę po rajoną, lankydamas atokiausias gyvenvietes. Gal kai kas pasakys: „Kas čia tokio ir iš viso ar tai reikalinga?“ Koks yra kaimo laiškininko darbas, ką kaimo žmogui reiškia kilnojamojo pašto apsilankymas? Į šiuos klausimus pabandėme atsakyti išsiruošę į kelionę kartu su Raseinių kilnojamojo pašto viršininke Irena Šaleikiene. Dar prietemoje aplankėme Skirmantiškę, kur laiškininkė Danutė Andriunavičienaptarnauja apie 130 kiemų. Po to – Ilgižius. Čia Salomėja Kareivienė su nuosavu automobiliu aplanko net 230 kiemų, kuriuose yra kasdien laukiama. Jau gerokai prašvitus, atkeliavome į Paliepius. Vietinės parduotuvės pardavėja Teresė Kišonienė sakė, kad buvo geriau, kuomet veikė stacionarus pašto skyrius, bet gyvenimas padiktavo savo sąlygas, ir dabar labai džiaugiasi, kad juos aplanko atvažiuojantis. „Gyvename toliau nuo pagrindinių kelių, todėl jeigu to nebūtų, tai tikrai turėtume daug bėdų. Turime labai gerą laiškininkę Gražiną Bražienę, kuri mus aprūpina viskuo, kas atkeliauja paštu. Ji labai paslaugi, visuomet su ja galima pabendrauti įvairiausiais klausimais. Iš jos sužinome visas  naujienas. Parduotuvėje lankosi daug žmonių, bet laiškininkė aplanko visas sodybas, todėl žino, kur atsitiko kokios bėdos ar džiaugsmai“, – pasakojo T. Kišonienė.
Su malonumu „Alio, Raseinių“ savaitraštį skaitanti garbaus amžiaus Elena Klusienė Paliepiuose gyvena jau 40 metų ir sako, kad kilnojamasis paštas yra labai reikalingas. „Žmonės sumoka mokesčius už elektrą, užsisako laikraščių. Jeigu nebūtų šio pašto, reikėtų važinėti į Ariogalą ar Raseinius, bet tai padaryti nėra taip lengva. Iš Paliepių į Ariogalą ryte nevažiuoja joks autobusas. Mokinius vežantis autobusas suaugusių žmonių nepriima, nors kartais važiuoja ir pustuštis. Ypač ši problema skaudi pagyvenusiems, vienišiems žmonėms, kurie neturi nuosavų automobilių. Autobusų parko autobusas į Ariogalą važiuoja tik dieną – 14-tą valandą. Iš Ariogalos į Paliepius atgal išvažiuoja 15 valandą. Per nepilną  valandą apsilankyti pas gydytoją neįmanoma, o mums, pagyvenusiems žmonėms, tai labai aktualu. Autobuso bilietas į Ariogalą kainuoja beveik 5 litus, atgal dar tiek – susidaro beveik dešimt, o naudos iš tokios kelionės nėra. Jeigu nesuspėjame į grįžtantį autobusą, einame stabdyti pakeleivingų mašinų prie paviljono. Anksčiau dar leisdavo važiuoti kartu su mokiniais, o dabar, kai tokia tvarka, jaučiamės atskirti nuo pasaulio“, – guodėsi paliepiškė E. Klusienė.
Verėduvos laiškininkė Virginija Kazlauskienė aptarnauja  devynis kaimus, kuriuose yra 150 sodybų. Su nuosavu „Audi“ tenka nuvažiuoti 100 kilometrų, kad pasiektų visus tuos, kurie laukia pašto paslaugų. Vien kurui per savaitę tenka išleisti 100 litų, o kur dar mašinos remontas. Virginija sako, kad žmonės dabar kaime kartais papyksta dėl sumažintų pensijų, bet šiaip yra geraširdžiai ir paslaugūs, visuomet ištraukia užklimpusį jos automobilį. Apie save  Virginija su humoru sako: „Mane pažįsta visi kaimo šunys, jie yra mano draugai. Myliu šunis ir pati namuose laikau net penkis“.
Verėduvoje pas uošvę besisvečiuojantis Mindaugas Zinkevičius sako, kad be kilnojamojo pašto pagyvenusiems žmonėms kiltų daug problemų. „Dabar žinome pašto atvykimo laiką, ateiname ir susitvarkome savo būtinus reikalus. Čia gyvena daug vyresnio amžiaus žmonių, jiems dėl kiekvienos smulkmenos trenktis kažkur tikrai būtų nepatogu. Mano uošvė 82- jų metų. Nežinau, ką jai reikėtų daryti“. „Mūsų kaimas yra senstantis, – sako Milašaičių bibliotekininkė Violeta Jarlinienė. – Jaunimo nedaug, visi išsivažinėjo ten, kur labiau verda gyvenimas. Nors šiais laikais tenka išgirsti visko, bet mūsų kaime žmonės nepikti. Yra kaime tam tikras sluoksnis, norintis daugiau bendrauti. Jie renkasi mūsų bibliotekoje. Turime bendraminčių klubą, jo nariai pageidauja aktyvesnės veiklos. Užsiimame viskuo: rengiame nedidelius renginius, šventes. Šiuo metu jau galvojame apie Kalėdų renginius. Mūsų jaunimas yra „priaugantis“, iki 16 metų, tad renginiuose dalyvauja ne vien senjorai. Laiškininkas Vaclovas mus aplanko kiekvieną dieną. Auksinių rankų ir širdies žmogus. Pasirūpina elektros instaliacijos sutvarkymu, o toliau gyvenantiems ir duonos nuveža. Vaclovas, nežiūrėdamas darbo valandų, kiek galima padeda visiems“.
Milašaičių laiškininkas Vaclovas Morkus paštą nešioja jau trejus metus, aplanko 150 kiemų. Su malonumu skaito (kaip pats sakė) savaitraštį „Alio, Raseiniai“, nes čia randa visas rajono žinias ir naujienas. Kad aplankytų visus adresatus, su savo automobiliu nuvažiuoti tenka trisdešimt kilometrų. Apie save Vaclovas pašmaikštauja: „Gerai sutariu su visomis senutėmis. Mes, laiškininkai – žmonės pasišventę, darbo laiko neskaičiuojame.Jei kam reikia, ir duris galiu pataisyti“. Vaclovas – visapusiškai veiklus žmogus, padeda rengti Milašaičiuose organizuojamas šventes, nes yra kaimo bendruomenės pirmininko pavaduotojas.
Paskutinis kilnojamojo pašto taškas – tarp miškų tūnanti Pramedžiava, kur laiškininke dirba labai pareiginga (taip apie ją atsiliepia aplinkiniai) Gražina Stasytienė. Atvykome į Pramedžiavą, o pareigingosios Gražinos nėra. Paskambinus telefonu Gražina atsiliepė: „Įstrigau pusnyje, bet tuoj pat būsiu“. Ir tikrai, už keleto minučių pasirodė visas snieguotas Gražinos „pasatas“. Dažnas laiškininkas pasigiria apie savo draugystę su kaimo kudliais. Gražina sako, kad per visą savo darbo laiką sutiko tik vieną piktą šuniuką, o su kitais sutaria labai gerai. Laiškininkė papasakojo, kad praėjusioje „Alio, Raseinių“ loterijoje pramedžiaviškiams sekėsi tikrai puikiai. „Daugiau kaip dešimt prenumeratorių laimėjo įvairius  vertingus prizus. Kai siūliau užsisakyti „Alio, Raseinius“, pasakiau, kad turės progą laimėti. Žmonės tada tik kraipė galvas. O kai laimėjo, tuomet juokavau: dabar dalinkimės“.
„Kilnojamasis paštas labai reikalingas“, – sakė Rimas Račas, dėdamas į kišenę mokesčių už elektros energiją knygelę. – Mūsų laiškininkė pati geriausia. Viską ir visada pristato laiku. „Alio, Raseinių“ neprenumeruoju, bet perku ir skaitau kiekvieną numerį. Įdomus laikraštis, visko yra – ir kas ką parduoda, ir kas naujo rajone. Nors gyvename tarp miškų, atstumti nesijaučiame. Esame viskuo aprūpinti. Pramedžiavoje žmonės nėra labai kažkuo nusivylę ar pikti. Veikia kaimo bendruomenė, yra gana sėkmingai ūkininkaujančių“.
Mūsų kelionė, prasidėjusi su tamsa, baigėsi Raseiniuose, kai buvo pats vidudienis. Grįžus apėmė geras jausmas, kad kasdien kaimo keliais riedantis kilnojamojo pašto autobusiukas aplanko atokiausius rajono kampelius ir palengvina žmonių rūpesčius.
Apibedrinant mūsų kelionę, keletą žodžių apie kilnojamojo pašto šiokiadienius paprašiau tarti šio pašto viršininkės Irenos Šaleikienės.
„Uždarius kaimų paštelius, 2008 m. rugsėjo 1 d. buvo įsteigtas kilnojamasis paštas. Dabar mums truputį daugiau kaip 2 metukai. Mes aplankome tas vietas, kur buvo kaimo pašteliai, ir atliekame jų funkcijas. Pristatome visas siuntas, prenumeruojame spaudą, priimame iš gyventojų mokesčius. Viskas vyksta sklandžiai ir tuo pačiu ritmu. Sutrumpėjo tik darbo laikas, bet, manau, kad suspėjame, nes žmonės kaimuose mūsų laukia ir mūsų darbu nesiskundžia. Pačioje pradžioje žmonės gal kiek ir buvo įsitempę, nes viskas buvoneįprasta. Bet tai truko ne ilgiau kaip dvi savaites. Buvo įdomių reakcijų. Nepalankiomis oro sąlygomis stovėdavo su skėčiais ir sakydavo: „O jeigu nesuspėsiu, nesusimokėsiu“. Bet po  truputį radome kontaktą visose situacijose, radome vieni kitiems ir geresnių žodžių. Kai kurias situacijas išspręsdavome net humoro forma. Dabar klientai įtampos nejaučia, ir problemų darbe neturime. Iš linksmesnių situacijų prisimenu atvejus, kai ateidavo vyresni žmonės pažiūrėti, kaip čia viskas atrodo. Visiems buvo labai įdomu, kodėl mūsų paštelyje įrengtos grotos: „Kodėl tu pasislėpusi už grotų? – klausdavo. – Mes kaime įpratę bendrauti atvirai, betarpiškai, o tu čia pasislėpusi“. Atsakydavau: „Ogi todėl, kad jūs mano veido  neįsimintumėte, nes gali kitą kartą atvažiuoti kita paštininkė“. Bet jie vis tiek sakydavo: „Mes tau iš kaimo atnešame šviežių žinių, anekdotų, o tu slepiesi“. Ši istorija buvo gana linksma. Žmonės ateidavo prie paštelio kasdien, pasakojo įvairias istorijas, norėjo, kad tas mūsų bendravimas taptų betarpiškesnis. Žmonės norėjo įsitikinti, ar tikrai tas paštas atlieka visas funkcijas. Su laiku tapome ta įstaiga, kurios žmonės laukia ramiai, kad susitvarkytų pašto reikalus. Ateina ne vieni, su draugais, laukia mūsų. Ir neslėpsiu, tai yra malonu. Nors internetas ir SMS žinutės labai supaprastino bendravimą, bet kol kas šalia spaudos ir mokesčių yra siunčiama ir gaunama nemažai laiškų. Tą daugiau daro vyresni žmonės.
Artėjant šventėms visiems mūsų lankytojams linkėčiau gerų, šiltų susitikimų, kad jie būtų linksmi ir nepikti, nors šie laikai geromis sąlygomis ir nepasižymi. Mes maloniai priimsime visus savo lankytojus. Visiems linkiu geresnių ir šviesesnių ateinančių metų ir linksmų šventų Kalėdų!“
Baigus pokalbį, ekspromtu gimė mintis: paštas yra gyvas bendravimas. Internetas – koks jis bebūtų tobulas, tai vis tiek mašina. Nebijokime dažniau ir artimiau bendrauti.
„Iš paukščio skrydžio“ apžvelgti kilnojamo pašto atsiradimo priežastis ir paštininko kasdienybę paprašėme Raseinių pašto viršininko Modesto Kliknos.
,,Buvo peržiūrėti visų rajonų mažieji kaimo paštai. Matėsi, kad perspektyvoje mažieji pašteliai bus uždarinėjami, alternatyvos nėra. Jie bus uždarinėjami dėl ekonominių priežasčių, nes galų gale pasidarė nerentabilūs. Išliks tik didieji pašto skyriai. Norint sukurti alternatyvą mažiesiems kaimo pašto skyriams, atsirado mobilus, kilnojamasis paštas. Atvažiuoja paštas ant ratų, į kurį malonu užeiti lankytojams. Geros sąlygos sukurtos ir darbuotojai, dirbančiai šiame pašte. Tokiu būdu buvo išspręsta problema, ir žmonės tolimose, mažose gyvenvietėse dabar turi visas pašto paslaugas. Nebuvo taip, kad kažkurios paslaugos neteiktume.Skirtumas tik tas, kad dabar paštas ant ratų atvažiuoja nustatytu laiku. Manau, kad netolimoje ateityje bus sukurta daug tokių paštų, tai diktuoja šiandieninis gyvenimas. Mūsų sukurta sistema dirba stabiliai, be trukdžių ir kol kas perspek- tyvoje esminių pakitimų nematau.Kuomet buvo plačiai pradėtas naudoti internetas, SMS žinutės, pajutome siunčiamos korespondencijos sumažėjimą. Bet kažkada ir knygoms buvo numatyta liūdna perspektyva, nes jas turėjo išstumti televizija. Bet kaip matome knygos, nors dabar jos brangios, gyvena tarsi antrą gyvenimą. Praėjus šiek tiek laiko ir mes jaučiame, kad žmonės daugiau pradėjo siųsti laiškų, sveikinimų.
Kalbant apie laiškininkus, kurie kaimo vietovėse išnešioja paštą, gali pasirodyti, kad tokį darbą gali dirbti bet kuris. Taip tikrai nėra, nes jeigu tu neturėsi širdies, nemokėsi žmogaus išklausyti, o gal reikalui esant ir paguosti, tu to darbo dirbti negalėsi. Jeigu žmogus išdirba metus, tai jis pasilieka ilgam, kiti natūraliai atkrinta. Šiuo metu kadrų kaitos nėra, daugiausia dirba žmonės, pamėgę šį užsiėmimą, nes blogų atsiliepimų apie jų darbą negaunu. Čia ateina atsakingi, kantrūs ir sąžiningi, nes tenka dirbti su pinigais. Laiškininkai dirba įvairiausiomis oro sąlygomis, važiuoja savo transportu, o atlyginimai kol kas tikrai nedideli. Kaimo laiškanešys ne tik pristato spaudą, pensijas, bendrauja su žmonėmis, bet,
reikalui esant, į tolimiausius vienkiemius jis ir duonos nuveža. Todėl prieš šventes, naudodamasis proga, darbuotojams noriu palinkėti sveikatos, ramybės ir darnos jų šeimoms. To paties noriu palinkėti ir visiems tiems, kurie ateina į paštą, nes jeigu nebūtų ateinančių, reikėtų dar labiau mažinti darbuotojų skaičių. O dabar įsitikinome, kad pašto paslaugos tikrai reikalingos.

Komentarų nėra