Vytautas BUTKUS
[1]
Kaip toj dainoj: „Ar lietus, ar v?jas – plaukia laivai“, taip kiekvien? ryt? kilnojamojo pašto autobusiukas išvyksta ? kelion? po rajon?, lankydamas atokiausias gyvenvietes. Gal kai kas pasakys: „Kas ?ia tokio ir iš viso ar tai reikalinga?“ Koks yra kaimo laiškininko darbas, k? kaimo žmogui reiškia kilnojamojo pašto apsilankymas? ? šiuos klausimus paband?me atsakyti išsiruoš? ? kelion? kartu su R
[2]aseini? kilnojamojo pašto viršininke Irena Šaleikiene. Dar prietemoje aplank?me Skirmantišk?, kur laiškinink? Danut? Andriunavi?ienaptarnauja apie 130 kiem?. Po to – Ilgižius. ?ia Salom?ja Kareivien? su nuosavu automobiliu aplanko net 230 kiem?, kuriuose yra kasdien laukiama. Jau gerokai prašvitus, atkeliavome ? Paliepius. Vietin?s parduotuv?s pardav?ja Teres? Kišonien? sak?, kad buvo geriau, kuomet veik? stacionarus pašto skyrius, bet gyvenimas padiktavo savo s?lygas, ir dabar labai džiaugiasi, kad juos aplanko atvažiuojantis. „Gyvename toliau nuo pagrindini? keli?, tod?l jeigu to neb?t?, tai tikrai tur?tume daug b?d?. Turime labai ger? laiškinink? Gražin? Bražien?, kuri mus apr?pina viskuo, kas atkeliauja paštu. Ji labai paslaugi, visuomet su ja galima pabendrauti ?vairiausiais klausimais. Iš jos sužinome visas naujienas. Parduotuv?je lankosi daug žmoni?, bet laiškinink? aplanko visas sodybas, tod?l žino, kur atsitiko kokios b?dos ar džiaugsmai“, – pasakojo T. Kišonien?.
Su malonumu „Alio, Raseini?“ savaitrašt? skaitanti garbaus amžiaus Elena Klusien? Paliepiuose gyvena jau 40 met? ir sako, kad kilnojamasis paštas yra labai reikalingas. „Žmon?s sumoka mokes?ius už elektr?, užsisako laikraš?i?. Jeigu neb?t? šio pašto, reik?t? važin?ti ? Ariogal? ar Raseinius, bet tai padaryti n?ra taip lengva. Iš Paliepi? ? Ariogal? ryte nevažiuoja joks autobusas. Mokinius vežantis autobusas suaugusi? žmoni? nepriima, nors kartais važiuoja ir pustuštis. Ypa? ši problema skaudi pagyvenusiems, vienišiems žmon?ms, kurie neturi nuosav? automobili?. Autobus? par
[3]ko autobusas ? Ariogal? važiuoja tik dien? – 14-t? valand?. Iš Ariogalos ? Paliepius atgal išvažiuoja 15 valand?. Per nepiln? valand? apsilankyti pas gydytoj? ne?manoma, o mums, pagyvenusiems žmon?ms, tai labai aktualu. Autobuso bilietas ? Ariogal? kainuoja beveik 5 litus, atgal dar tiek – susidaro beveik dešimt, o naudos iš tokios kelion?s n?ra. Jeigu nesusp?jame ? gr?žtant? autobus?, einame stabdyti pakeleiving? mašin? prie paviljono. Anks?iau dar leisdavo važiuoti kartu su mokiniais, o dabar, kai tokia tvarka, jau?iam?s atskirti nuo pasaulio“, – guod?si palie
[4]pišk? E. Klusien?.
Ver?duvos laiškinink? Virginija Kazlauskien? aptarnauja devynis kaimus, kuriuose yra 150 sodyb?. Su nuosavu „Audi“ tenka nuvažiuoti 100 kilometr?, kad pasiekt? visus tuos, kurie laukia pašto paslaug?. Vien kurui per savait? tenka išleisti 100 lit?, o kur dar mašinos remontas. Virginija sako, kad žmon?s dabar kaime kartais papyksta d?l sumažint? pensij?, bet šiaip yra geraširdžiai ir paslaug?s, visuomet ištraukia užklimpus? jos automobil?. Apie save Virginija su humoru sako: „Mane paž?sta visi kaimo šunys, jie yra mano draugai. Myliu šunis ir pati namuose laikau net penkis“.
Ver?duvoje pas uošv? besisve?iuojantis Mindaugas Zinkevi?ius sako, kad be kilnojamojo pašto pagyvenusiems žmon?ms kilt? daug problem?. „Dabar žinome pašto atvykimo laik?, ateiname ir susitvarkome savo b?tinus reikalus. 
[5]?ia gyvena daug vyresnio amžiaus žmoni?, jiems d?l kiekvienos smulkmenos trenktis kažkur tikrai b?t? nepatogu. Mano uošv? 82- j? met?. Nežinau, k? jai reik?t? daryti“. „M?s? kaimas yra senstantis, – sako Milašai?i? bibliotekinink? Violeta Jarlinien?. – Jaunimo nedaug, visi išsivažin?jo ten, kur labiau verda gyvenimas. Nors šiais laikais tenka išgirsti visko, bet m?s? kaime žmon?s nepikti. Yra kaime tam tikras sluoksnis, norintis daugiau bendrauti. Jie renkasi m?s? bibliotekoje. Turime bendramin?i? klub?, jo nariai pageidauja aktyvesn?s veiklos. Užsiimame viskuo: rengiame nedidelius renginius, šventes. Šiuo metu jau galvojame apie Kal?d? renginius. M?s? jaunimas yra „priaugantis“, iki 16 met?, tad renginiuose dalyvauja ne vien senjorai. Laiškininkas Vaclov
[6]as mus aplanko kiekvien? dien?. Auksini? rank? ir širdies žmogus. Pasir?pina elektros instaliacijos sutvarkymu, o toliau gyvenantiems ir duonos nuveža. Vaclovas, neži?r?damas darbo valand?, kiek galima padeda visiems“.
Milašai?i? laiškininkas Vaclovas Morkus pašt? nešioja jau trejus metus, aplanko 150 kiem?. Su malonumu skaito (kaip pats sak?) savaitrašt? „Alio, Raseiniai“, nes ?ia randa visas rajono žinias ir naujienas. Kad aplankyt? visus adresatus, su savo automobiliu nuvažiuoti tenka trisdešimt kilometr?. Apie save Vaclovas pašmaikštauja: „Gerai sutariu su visomis senut?mis. Mes, laiškininkai – žmon?s pasišvent?, darbo laiko neskai?iuojame.Jei kam reikia, ir duris galiu pataisyti“. Vaclovas – visapusiškai veiklus žmog
[7]us, padeda rengti Milašai?iuose organizuojamas šventes, nes yra kaimo bendruomen?s pirmininko pavaduotojas.
Paskutinis kilnojamojo pašto taškas – tarp mišk? t?nanti Pramedžiava, kur laiškininke dirba labai pareiginga (taip apie j? atsiliepia aplinkiniai) Gražina Stasytien?. Atvykome ? Pramedžiav?, o pareigingosios Gražinos n?ra. Paskambinus telefonu Gražina atsiliep?: „?strigau pusnyje, bet tuoj pat b?siu“. Ir tikrai, už keleto minu?i? pasirod? visas snieguotas Gražinos „pasatas“. Dažnas laiškininkas pasigiria apie savo draugyst? su kaimo kudliais. Gražina sako, kad per vis? savo darbo laik? sutiko tik vien? pikt? šuniuk?, o su kitais sutaria labai gerai. Laiškinink? papasakojo, kad pra?jusioje „Alio, Raseini?“ loterijoje pramedžiaviškiams sek?si tikrai puikiai. „Daugiau kaip dešimt prenumeratori? laim?jo ?v
[8]airius vertingus prizus. Kai si?liau užsisakyti „Alio, Raseinius“, pasakiau, kad tur?s prog? laim?ti. Žmon?s tada tik kraip? galvas. O kai laim?jo, tuomet juokavau: dabar dalinkim?s“.
„Kilnojamasis paštas labai reikalingas“, – sak? Rimas Ra?as, d?damas ? kišen? mokes?i? už elektros energij? knygel?. – M?s? laiškinink? pati geriausia. Visk? ir visada pristato laiku. „Alio, Raseini?“ neprenumeruoju, bet perku ir skaitau kiekvien? numer?. ?domus laikraštis, visko yra – ir kas k? parduoda, ir kas naujo rajone. Nors gyvename tarp mišk?, atstumti nesijau?iame. Esame viskuo apr?pinti. Pramedžiavoje žmon?s n?ra labai kažkuo nusivyl? ar pikti. Veikia kaimo bendruomen?, yra gana s?kmingai ?kininkaujan?i?“.
M?s? kelion?, prasid?jusi su tamsa, baig?si Raseiniuose, kai buvo pats vidudienis. Gr?žus ap?m? geras jausmas, kad kasdien kaimo keliais riedantis kilnojamojo pašto autobusiukas aplanko atokiausius rajono kampelius ir palengvina žmoni? r?pes?ius.
Apibedrinant m?s? kelion?, kelet? žodži? apie kilnojamojo pašto šiokiadienius paprašiau tarti šio pašto viršinink?s Irenos Šaleikien?s.
[9]
„Uždarius kaim? paštelius, 2008 m. rugs?jo 1 d. buvo ?steigtas kilnojamasis paštas. Dabar mums truput? daugiau kaip 2 metukai. Mes aplankome tas vietas, kur buvo kaimo pašteliai, ir atliekame j? funkcijas. Pristatome visas siuntas, prenumeruojame spaud?, priimame iš gyventoj? mokes?ius. Viskas vyksta sklandžiai ir tuo pa?iu ritmu. Sutrump?jo tik darbo laikas, bet, manau, kad susp?jame, nes žmon?s kaimuose m?s? laukia ir m?s? darbu nesiskundžia. Pa?ioje pradžioje žmon?s gal kiek ir buvo ?sitemp?, nes viskas buvone?prasta. Bet tai truko ne ilgiau kaip dvi savaites. Buvo ?domi? reakcij?. Nepalankiomis oro s?lygomis stov?davo su 
[10]sk??iais ir sakydavo: „O jeigu nesusp?siu, nesusimok?siu“. Bet po truput? radome kontakt? visose situacijose, radome vieni kitiems ir geresni? žodži?. Kai kurias situacijas išspr?sdavome net humoro forma. Dabar klientai ?tampos nejau?ia, ir problem? darbe neturime. Iš linksmesni? situacij? prisimenu atvejus, kai ateidavo vyresni žmon?s paži?r?ti, kaip ?ia viskas atrodo. Visiems buvo labai ?domu, kod?l m?s? paštelyje ?rengtos grotos: „Kod?l tu pasisl?pusi už grot?? – klausdavo. – Mes kaime ?prat? bendrauti atvirai, betarpiškai, o tu ?ia pasisl?pusi“. Atsakydavau: „Ogi tod?l, kad j?s mano veido ne?simintum?te, nes gali kit? kart? atvažiuoti kita paštinink?“. Bet jie vis tiek sakydavo: „Mes tau iš kaimo atnešame švieži? žini?, anekdot?, o tu slepiesi“. Ši istorija buvo gana linksma. Žmon?s ateidavo prie paštelio kasdien, pasakojo ?vairias istorijas, nor?jo, kad tas m?s? bendravimas tapt? betarpiškesnis. Žmon?s nor?jo ?sitikinti, ar tikrai tas paštas atlieka visas funkcijas. Su laiku tapome ta ?staiga, kurios žmon?s laukia ramiai, kad susitvarkyt? pašto reikalus. Ateina ne vieni, su draugais, laukia m?s?. Ir nesl?psiu, tai yra malonu. Nors internetas ir SMS žinut?s labai supaprastino bendravim?, bet kol kas šalia spaudos ir mokes?i? yra siun?iama ir gaunama nemažai laišk?. T? daugiau daro vyresni žmon?s. 
[11]
Art?jant švent?ms visiems m?s? lankytojams link??iau ger?, šilt? susitikim?, kad jie b?t? linksmi ir nepikti, nors šie laikai geromis s?lygomis ir nepasižymi. Mes maloniai priimsime visus savo lankytojus. Visiems linkiu geresni? ir šviesesni? ateinan?i? met? ir linksm? švent? Kal?d?!“
Baigus pokalb?, ekspromtu gim? mintis: paštas yra gyvas bendravimas. Internetas – koks jis beb?t? tobulas, tai vis tiek mašina. Nebijokime dažniau ir artimiau bendrauti.
„Iš paukš?io skrydžio“ apžvelgti kilnojamo pašto atsiradimo priežastis ir paštininko kasdienyb? papraš?me Raseini? pašto viršininko Modesto Kliknos.
,,Buvo perži?r?ti vis? rajon? mažieji kaimo paštai. Mat?si, kad perspektyvoje mažieji pašteliai bus uždarin?jami, alternatyvos n?ra. Jie bus uždarin?jami d?l ekonomini? priežas?i?, nes gal? gale pasidar? nerentabil?s. Išliks tik didieji pašto skyriai. Norint sukurti alternatyv? mažiesiems kaimo pašto skyriams, atsirado mobilus, kilnojamasis paštas. Atvažiuoja paštas ant rat?, ? kur? malonu užeiti lankytojams. Geros s?lygos sukurtos ir darbuotojai, dirban?iai šiame pašte. Tokiu b?du buvo išspr?sta problema, ir žmon?s tolimose, mažose gyvenviet?se dabar turi visas pašto paslaugas. Nebuvo taip, kad kažkurios paslaugos neteiktume.Skirtumas tik tas, kad dabar paštas ant rat? atvažiuoja nustatytu laiku. Manau, kad netolimoje ateityje bus sukurta daug toki? pašt?, tai diktuoja šiandieninis gyvenimas. M?s? sukurta sistema dirba stabiliai, be trukdži? ir kol kas perspek- tyvoje esmini? pakitim? nematau.Kuomet buvo pla?iai prad?tas naudoti internetas, SMS žinut?s, pajutome siun?iamos korespondencijos sumaž?jim?. Bet kažkada ir knygoms buvo numatyta li?dna perspektyva, nes jas tur?jo išstumti televizija. Bet kaip matome knygos, nors dabar jos brangios, gyvena tarsi antr? gyvenim?. Pra?jus šiek tiek laiko ir mes jau?iame, kad žmon?s daugiau prad?jo si?sti laišk?, sveikinim?.
[12]Kalbant apie laiškininkus, kurie kaimo vietov?se išnešioja pašt?, gali pasirodyti, kad tok? darb? gali dirbti bet kuris. Taip tikrai n?ra, nes jeigu tu netur?si širdies, nemok?si žmogaus išklausyti, o gal reikalui esant ir paguosti, tu to darbo dirbti negal?si. Jeigu žmogus išdirba metus, tai jis pasilieka ilgam, kiti nat?raliai atkrinta. Šiuo metu kadr? kaitos n?ra, daugiausia dirba žmon?s, pam?g? š? užsi?mim?, nes blog? atsiliepim? apie j? darb? negaunu. ?ia ateina atsakingi, kantr?s ir s?žiningi, nes tenka dirbti su pinigais. Laiškininkai dirba ?vairiausiomis oro s?lygomis, važiuoja savo transportu, o atlyginimai kol kas tikrai nedideli. Kaimo laiškanešys ne tik pristato spaud?, pensijas, bendrauja su žmon?mis, bet,
reikalui esant, ? tolimiausius vienkiemius jis ir duonos nuveža. Tod?l prieš šventes, naudodamasis proga, darbuotojams noriu palink?ti sveikatos, ramyb?s ir darnos j? šeimoms. To paties noriu palink?ti ir visiems tiems, kurie ateina ? pašt?, nes jeigu neb?t? ateinan?i?, reik?t? dar labiau mažinti darbuotoj? skai?i?. O dabar ?sitikinome, kad pašto paslaugos tikrai reikalingos.