2019 lapkričio
19
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Pavydo ir savigraužos nauda

    Siųsti Versija spausdinimui

    Arūnas Dambrauskas

    Pavydas, kaip žinoma, padeda tobulėti, siekti naujų tikslų (dažniausiai tuos tikslus suformuoja kaimyno pasiekimai).                   

      Pavydas taip pat labai lavina savigraužos jausmą, suteikia gyvenimui rimtumo, nes save nuolat skausmingai graužiantis žmogus neturi galimybių nerūpestingai kvatoti, neatsakingai juoktis ir užsiiminėti kitais paviršutiniškais dalykais.

      Žmonės įpranta save graužti kaip šuo kaulą. Ilgainiui jie įpranta graužti ir aplinkinius – savo vaikus, sutuoktinį ar sutuoktinę, kaimynus, valdžios atstovus, Europos Sąjungą, kapitalistus ir visokiausius supuvusius šiuolaikinio gyvenimo reiškinius. Taip pat gamtos reiškinius: pavyzdžiui, niekam tikusį lietuvišką klimatą (per šaltos žiemos, per karštos vasaros ir pan).

      Savigrauža – labai didinga, gilaus tragizmo gyvenimui suteikianti būsena.                       

    Todėl neklauskite susikrimtusio žmogaus, kas jį taip griaužia. Dažniausiai jis pats save graužia.   

      Tai tam tikras lietuviškas kontempliavimo būdas, jogos atmaina. Kaip patyręs jogos meistras pasiekia nušvitimą, taip patyręs savigraužos guru galop pasiekia tokią ypatingą būseną, kuri vadinasi depresija.                 

      Tradicinės jogos atstovas ilgainiui tampa nušvitęs, savigraužos pasekėjas – didžiai prislėgtas, nelaimingas.                 

      Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai paradoksalu, bet tam tikra dalis žmonių tą ypatingą būseną, kuri nuolat lydi nelaimėlius, suvokia kaip laimės pažadą.                

      Psichologai sako, kad toks psichologinis kompleksas susiformuoja dar vaikystėje, kai, pavyzdžiui, norėdmas išvengti kokio nors darbo (pavyzdžiui, kambarių tvarkymo) iš mokyklos grįžęs vaikas vaidina labai nelaimingą, nuskriaustą, mokytojų nesuprastą, draugų atstumtą. Mama paprastai tokio vaiko pagaili ir leidžia jam netvarkyti kambarių.         

      Ilgainiui toks vaikas įgyja įprotį jaustis nelaimingu, nes tai jam padeda pasiekti savo tikslus. Po kurio laiko jis tampa nepataisomu niurzgliu, kuris nebemoka jaustis laimingu. Bet už tai įgyja ypatingų savigraužos įgūdžių.         

      Tokie žmonės galėtų surengti savigraužos kursus pradedantiesiems ir net eksportuoti savigraužos metodikas į kitas šalis ir daryti iš to verslą.                

      Tačiau patyrę savigraužos tokiems dalykams tiesiog neturi laiko, nes jie nuolat ieško priežasčių savigraužai ir sėkmingai jų randa, nes savigraužos galimybės yra neišsemiamos.                  

    Komentarų nėra