2019 lapkričio
17
Sekmadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Pinigai partijoms – vokeliuose?

    Siųsti Versija spausdinimui

    Šarūnas BARKAUSKAS

    Tarnauja rėmėjams

    Apibendrinus viešumoje ir privačiuose pokalbiuose apie Lietuvos politines partijas išsakomas kandžias nuomones, būtų galima padaryti beveik vienareikšmišką išvadą,
    kad partijos – tai lobistinės organizacijos, komercinės struktūros su neskaidria buhalterija, ir jas jungia ne idėjos, bet siekis, prisidengus idėjomis, materialiai pasipelnyti. Atrodo, jog tokiai nuomonei apie partijas iš dalies galbūt net pritaria Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri rugsėjo mėnesį Seimui pateikė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis siūloma uždrausti partijas finansuoti juridiniams asmenims, sumažinti maksimalią fizinių asmenų aukos sumą ir supaprastinti smulkių aukų partijoms priėmimo tvarką.

    Prezidentės teigimu, visuomenės pasitikėjimas politinėmis partijomis – žemiausias per visą nepriklausomybės laikotarpį, ir tai yra grėsmė demokratijai. Viena pagrin-
    dinių žmonių nepasitikėjimo priežasčių – neskaidrus partijų finansavimas.

    Prezidentės inicijuotos Partijų finansavimo pataisos – realus įrankis partijoms atsiriboti nuo atskirų grupių interesų ir galimybė tarnauti Lietuvos žmonėms, o ne rėmėjams.

    Gal padaugės sąžinės?

    „Rinkėjų finansuojamos partijos bus nepriklausomos ir galės sąžiningai dirbti žmonių labui. Tai šansas visiems šalies politikams pradėti kurti vertybėmis, o ne pinigais
    grįstą politinę sistemą“, – teigia prezidentė.

    Siekdama skaidresnio partijų finansavimo, prezidentė siūlo, kaip ir kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje, visai atsisakyti juridinių asmenų finansavimo
    partijoms, o fiziniams asmenims perpus sumažinti maksimalios aukos sumą.

    Valstybės vadovė nori supaprastinti nedidelės paramos partijoms skyrimo tvarką, kad šalies gyventojams būtų paprasčiau patiems paremti jų pasitikėjimo vertas partijas. Siūloma, kad fiziniams asmenims, aukojantiems iki 50 litų sumą, nereikėtų deklaruoti metinių pajamų ir nurodyti asmens kodo pildant aukų lapus.

    Prezidentės teigimu, užtikrinus griežtesnę partijų finansavimo tvarką, skaidresnė taps ne tik partinė, bet ir viešųjų pirkimų sistema, taip pat sumažės ir užsienio valstybių įtaka Lietuvos politiniam gyvenimui.

    Apie partinį reketą

    Kaip matome, prezidentė siekia skaidrinti partijų veiklą. Finansinio rėmimo apribojimais bandoma gerokai sumažinti partinių šėryklų lovius, visokiausias neoficialias lesyklas, kuriose partijų funkcionieriai nuolat finansiškai pasimaitina ir įgyja priklausomybę nuo tų lesyklų šeimininkų. Ne veltui sakoma, kad buvimas įtakingoje partijoje suteikia galimybę pasistatyti namą, finansuoti vaikų mokslus ir panašiai.

    Ne vienas verslininkas ir ūkininkas jau yra viešai pasiskundę, kad priešrinkiminiu laikotarpiu jie tampa partinio reketo aukomis. Turtingesnių žmonių duris ima klibinti
    įvairių partijų „smogikai“, „duoklės“ rinkėjai, kurie prašo finansiškai paremti jų atstovaujamą politinę jėgą ir už tai vėliau žada valdžios atstovų palankumą.

    Daugumas atsargesnių ūkininkų ir verslininkų stengiasi bet šiek tiek padėti visoms pagrindinėms partijoms, nes jie nežino, kas laimės rinkimus ir su kokios partijos atstovais vėliau teks susidurti savivaldybės ar respublikinės valdžios koridoriuose.

    Kad prieš rinkimus finansuoja visas didžiąsias Lietuvos politines partijas, viešai ne kartą yra minėję ir turtingiausi šalies verslininkai.

    Partijoms bus riesta

    Kad be juridinių asmenų paramos partijoms gali tapti labai riesta, pripažįsta net ir prezidentės siūlomas įstatymo pataisas kritikuojantys politologai.

    Šalies vadovės pateiktos partijų finansavimo pataisos atimtų galimybę remti partijas juridiniams asmenims, tačiau permestų partijų finansinius rūpesčius ant mokesčių
    mokėtojų pečių, ir anot oponentų, pakenktų ne verslininkams, bet pačioms partijoms.

    Svarstoma, kad partijų finansavimas beveik tik iš biudžeto, kai reikės kompensuoti trūkstamas iš privataus sektoriaus surenkamas lėšas, susidurs su nuolatiniais sunkumais, visuomenės nepasitenkinimu. Kol pagaliau vėl bus bandoma sugrąžinti, bet jau su kitokiomis pasekmėmis, buvusią sistemą.

    Kai kurių politologų teigimu, Lietuvoje partijos ir taip vos kvėpuoja. Net populiariausių iš jų reitingai –apgailėtini ir, jeigu bus priimta peršama finansavimo reforma, partijos sunyks ar net visiškai pranyks.

    Parems valstybė

    Nejaugi partijoms gali iškilti išnykimo grėsmė? Kažin. Seimo pirmininkė Irena Degutienė mano visiškai atvirkščiai. Parlamento vadovė viliasi, kad uždraudus juridiniams asmenims aukoti partijoms „turbūt visi lengviau atsipūstų, turėtume fiksuotus kažkokius pinigus, gal ir mažesnius, galbūt nebūtų įdomios rinkimų kampanijos, bet tada partijos tikrai konkuruotų programomis, idėjomis, o kaip sakoma, ne viešaisiais ryšiais“.

    Grįžimas nuo pinigų lovio prie idėjų, savaime suprantama, būtų labai įspūdingas ir gražus posūkis. Todėl, „Alio, Raseinių“ krapštotyrininko nuomone, galima tik teigiamai vertinti šalies vadovų pastan-gas tinkamai sureguliuoti visiškai išsiderinusį politinį kompasą, kurio rodyklė dabar dažniausiai reaguoja ne į šalies gyventojų, bet tik į pačių partijų poreikius.

    Vilčių teikia ir tai, kad prezidentės siūlymus ketina paremti didžiausia valdančioji partija – Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Šios partijos pirmininkas Andrius Kubilius sako tikįs, kad konservatorių frakcija Seime palaikys prezidentės inicijuotą siūlymą juridiniams asmenims uždrausti finansuoti partijas.

    Baugios prielaidos

    „Tikrai manau, kad šis žingsnis būtų svarbus ir būtų gerai, kad jį priimtume kiek galima greičiau, kad partijos galėtų prisitaikyti prie naujos tvarkos ir tinkamai pasirengtų būsimiems Seimo rinki-mams“, – kalbėjo A. Kubilius.

    Tiesa, premjeras neatmeta, kad, jeigu būtų ribojamas partijų finansavimas iš juridinių asmenų, reikėtų ieškoti būdų, kaip joms padidinti valstybės finansavimą.

    Pats A. Kubilius pareiškė, kad asmeniškai palaiko tokias Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pataisas. Tiesa, dėl bendrapartiečių premjeras neturi tvirtos nuomonės.

    Bendrapartiečių pozicija gali būti labai reikšminga ir, deja, nesutapti su partijos viršūnių nuomone.  Gali būti, kad atsisakius oficialios juridinių asmenų paramos, partijos ir toliau gaus lėšas, tačiau jos bus įteikiamos vokeliuose, ir tai, suprantama, tikrai nepadės išskaidrinti partijų veiklos. Kitaip tariant, tamsioji mėnulio pusė taps dar didesnė ir grėsmingesnė.
    Tepalas korupcijos mašinai

    „Alio, Raseinių“ krapštotyrininko įsitikinimu, juridinių asmenų partijoms skiriami pinigai – kuo puikiausias tepalas korupcijos mašinai. Todėl, regis, vienintelė išeitis
    būtų gerokai padidinti partijų finansavimą iš biudžeto.

    Žinoma, partijų finansavimui biudžeto pinigais nepritariantis lietuvis galėtų pasakyti: Lietuvoje partijoms priklauso tik 1,3 proc. gyventojų, tad kodėl visiems kitiems turi būti užkrauta prievolė mokėti tai mažumai pinigus?

    Suprantama, jei būtų įvesta partijų finansavimo iš biudžeto  tvarka, mokesčių mokėtojai tam tikra prasme turėtų finansuoti ir tas partijas, kurioms nepritaria, kuriomis galbūt netgi piktinasi. Tačiau gali būti, kad kito kelio tiesiog nėra. Kalbant šiuolaikiniais terminais, galima pasakyti, kad viskas kainuoja. Demokratija taip pat. Gal kokie
    10 mln. litų šalies biudžetui – ne tokia jau didelė suma valstybės mastu? Juk partijos, šiaip ar taip, gina piliečių interesus, o ne augina agurkus ar braškes.

    Atrodo, kad partijos neturėtų pačios stengtis užsidirbti pinigų. Tačiau tokios nuostatos gali sukelti labai aršų partijų pasipriešinimą, nes iki šiol manoma, kad nuo partijos kasos dydžio priklauso jos rei-tingai.
    Šokis – įspūdingiau

    Nesunku nuspėti, kad biudžetinis  partijų finansavimas gali nepatikti oligarchams. Atsiras galimybė partijoms išsprūsti iš jų kontrolės. Tai gali sumažinti monopolininkų įtaką. Kita vertus, beveik nedvejojant galima pasakyti, kad bus rasti kiti būdai, leidžiantys suinteresuotiems asmenims finansiškai pažaboti partijas. Jeigu interesų grupei rūpi priimamas įstatymas, ji suranda kelią pas atskirus Seimo narius ir jai nebūtina turėti reikalų su partijos kasa. Kai kurie politikai teigia, kad vienadieniais interesais gyvenančiai visuomenei apskritai nebereikalingos politinės idėjos. Primenama, kad Lietuvos visuomenė ir jai atstovaujančios partijos idėjomis baigė vadovautis jau po pirmųjų dviejų Nepriklausomybės metų. Mūsų visuomenė vėl tapo panaši į daugelį kitų, kur vyrauja emocijos, vienadienės nuotaikos, išankstinės
    nuostatos, simpatijos – antipatijos, mitai, plepalai ir gandai, o ne kritiškas mąstymas ir racionaliausio kelio problemoms spręsti pasirinkimas. Kaip žinoma, tuo puikiai pasinaudojo ir iš mokslo, meno, inžinerijos ar verslo atėję individualiai racionalūs politikai, kurie prisitaikė prie ne visada nuspėjamo minios judėjimo. Todėl jie šoka, dainuoja, pasakoja anekdotus, prisigalvoja įvairių cirko triukų, kas rinkėjams patinka labiau, nei kalbančios ir diskutuojančios galvos.
    Gal padės dieta?

    Norisi tikėti, kad žmonių susižavėjimas politikų šokiais, dainomis ir kitokiais įtaigiais šou numeriais tėra tik laikinas susižavėjimas, kuris mažės didėjant visuomenės
    brandai.

    Partijų ir visuomenės branda iš dalies yra susijusios. Tačiau kol kas nematyti ryškesnių nei visuomenės, nei partijų brandos požymių. Partijos iki šiol vadinamos nepagydomomis „otkatininkų“ komandomis, korupcijos lizdais, parazitiniais dariniais ant valstybės kūno, oligarchų instrumentais. Daugybė sunkių moralinių bėdų
    kamuoja ir visuomenės narius: siekdami sau naudos, nevengiame kompromisų ir su sąžine, ir su įstatymais. Tačiau yra ir vilties galinčių suteikti perspektyvų. Netekusioms juridinių asmenų finansavimo partijoms galbūt teks laikytis finansinės dietos ir atsikratyti visokių nereikalingų „riebalų“: asmenų ir grupuočių, prie partijų prisijungusių tik pasipelnymo tikslais.

    Glumina nauji skandalai

    Tai būtų gana sveikas apsivalymas, žinoma, jei jis apskritai įmanomas. Tokias abejones kelia nuolat kylantys su partijomis susiję skandalai.    Kaip žinoma, policijos pareigūnai sulaikė, o teismas leido suimti Krikščionių partijos Kauno skyriaus pirmininko pavaduotoją ir jam talkinusią moterį. Įtariama, kad šie asmenys gali būti susiję su prostitucijos organizavimu.

    Į Kauno savivaldybės tarybą nesėkmingai kandidatavęs verslininkas, skyriaus pirmininko pavaduotojas buvo sulaikytas savaitės pradžioje ir suimtas dešimčiai parų.
    Tam pačiam laikotarpiui už grotų pateko kartu su juo sulaikyta moteris.

    Tokie partijų „veiklos“ rezultatai, švelniai tariant, glumina ir signalizuoja: iš tiesų metas imtis visų įmanomų priemonių, kurios sutaisytų Lietuvoje visiškai išsiderinusį
    partinės veiklos kryptis rodantį kompasą.

    Komentarų nėra