Prisidėkite prie M.Martinaičio įamžinimo idėjos

Siųsti Versija spausdinimui

VšĮ „Atrask Raseinius“ komanda drauge dirba jau ketvirti metai. Per šį laiką norėdami gražinti ir populiarinti mūsų mylimą kraštą įgyvendinome ne vieną iniciatyvą. Dirbame iš visos širdies ir stengiamės daryti daugiau, nei parašyta mūsų įstatuose. Visa tai tik dėl meilės Raseiniams ir noro ja užkrėsti kuo daugiau žmonių.
Maždaug prieš metus mūsų galvose gimė dar viena graži idėja. Norime pagerbti ir įamžinti vieną žymiausių mūsų krašto žmonių – Marcelijų Martinaitį. Padaryta nemažai, tačiau ne visada pakanka tik darbo ir idėjų. Todėl visus neabejingus Raseiniams bei garsiajam poetui M.Martinaičiui kviečiame prisidėti prie „Kukučio skvero“ įrengimo Raseinių mieste. Skverą planavome atidaryti jau balandžio 1-ąją, kuri yra ne tik Melagių diena, bet ir M.Martinaičio gimtadienis. Vis dėlto 2020 metai mums pažėrė nemažai staigmenų ir kliūčių, todėl prašome visų raseiniškių prisidėti prie idėjos įgyvendinimo.
Trumpai apie idėją. Turbūt retas pasakytų, kur Kalnujų apylinkėse buvo Paserbenčio kaimas, kuriame gimė M.Martinaitis. Galime teigti, kad šio poeto sukurtose „Kukučio baladėse“ vaizduojamas personažas Kukutis tapo vienu įsimintiniausių lietuvių tautosakoje. Kas galėtų paneigti, kad Kukutis gyveno po serbento krūmu ar jam patiko serbentai? „Atrask Raseinius“ komanda siekdama įprasminti kūrėjo atminimą „Kukučio skvere“ planuoja „patupdyti“ nuotaikingą Kukutį, o pastato sieną papuošti serbento šakos piešiniu. Bendra projekto vertė 6 tūkst. eurų, o mums dar trūksta 1 tūkst.
Prie šios iniciatyvos jau prisidėjo įmonės UAB „Raseinių statyba“, „Redos idėjos namams“, UAB „Proidėja“, UAB „Printema“. Už pagalbą dėkojame Stanislovui Globiui ir Airinai Juškienei. Taip pat dėkojame jau paaukojusiems asmenims. Kviečiame visus norinčius ir galinčius finansiškai prisidėti prie Raseinių miesto gražinimo nauju meniniu akcentu! Kiekviena gauta auka mums yra svarbi!
RTVIC  „Atrask Raseinius“ LT 657300010152332924  Swedbank Paskirtis: parama

Kukučio raštas vienkartinei pašalpai gauti

Koks dabar stojo pavasaris!
Net jaučiu, kaip tenai –
Blinstrubišky
per mano kaulus
du vabaliukai apsikabinę eina
ir žolės šaknų jau pilna mano galva.
Atitirpo sąnariuos ledas,
ir saulelė antai – ant Žuveliškių
pašviečia sėjai.

Tik aš šitiek metų nedirbu,
ne iš tingėjimo,
o dėl to, kad mane nuo manęs
atskyrė –
nuo mano kaulų.
Čia kalba tik mano liežuvis.
Net ir koja liko Japonijoj –
per aną karą.
Tiek metų nieko nevalgiau –
visą vidų padžiovė mina ties
Verdenu,
ir vokiečiai iš dantų pasidirbo
lūpinę armonikėlę.

Prašau man grąžinti nors
burną, –
kaip aš gražiai pašnekėčiau,
kaip valgyčiau.
Šitiek metų –
Blinstrubišky – išbadėjusiems kaulams
nedavė niekas nė trupinio.
Už ką, sakau, rupūžės,
mano kaulus atstūmėt?

Kai burną sučiaupsit,
sudės tuoj ant pilvo rankas
ir niekas nieko neduos.
O juk duoda šį tą už nutrauktas rankas arba kojas,
tik aš net už galvą pakartą
niekad nieko negaunu.
Ir kiek tokių su manim gulinėja,
laukdami mielaširdystės
kiekvieną mielą pavasarį,
kai atitirpsta sąnariuos ledas
ir vabaliukai ima krebždėt
galvose.

Martinaitis, Marcelijus.
Kukučio baladės:
Eilėraščiai. – Vilnius:
Vaga, 1977.


Komentarų nėra