2019 lapkričio
14
Ketvirtadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Provincijos siuvėja su fantazija

    Siųsti Versija spausdinimui

    Ugnė TIMONYTĖ

    Raseiniškė Rita Urbutienė nevadina savęs drabužių modeliuotoja. Sako, kad tik kiti ją taip „pravardžiuoja“. „Jei gyvenčiau didmiestyje, gal… O dabar aš esu tik siuvėja su fantazija.“ Ir netgi tokia ji tapo tik tuomet, kai pavargo nugarą kitiems lenkti. Tada ji ir paklausė savęs: „O kodėl aš negaliu ką nors turėti savo? Kodėl man kažkas turi

    nurodinėti? Juk aš turiu dvi darbo nebijančias rankas, o jei dar vaizduotę pasitelkčiau?“

    Skrynių „lobiai“

    Rita sako, jog ji savo klienčių pripažinimą pelniusi  net ne kaip siuvėja, o kaip senų drapanų „lopytoja“: „Patariau vienai draugei, kitai, kad spintų užkaboriuose, skrynių
    dugnuose esančių senų drabužių neišmestų, o pasidarytų iš jų ką nors įdomaus, originalaus, išsiskiriančio iš bendros „turginės“ mados minios. Atnešė tokių rūbų man,
    pabandėme. Tada jos savo pažįstamoms, draugėms apie tai pasakė, tos – vėl saviškėms… Va taip ir prasidėjo viskas. Taip aš ir tapau senų rūbų „lopytoja“.

    Rita prisipažįsta, kad ir pati iš pradžių nustebusi, kiek daug įdomių dalykų galima padaryti net iš labai senų, net iš kandžių apkapotų drabužių. Senam apdarui galima
    padovanoti įvairių naujo audinio detalių, galima manipuliuoti spalvomis ir faktūromis, nebemadingą modelį sujungti su paskutiniuoju šio laikmečio mados klyksmu, galima iš dviejų pasiūti vieną. Seną drabužį naujam gyvenimui galima prikelti panaudojant iš audinio pagamintas gėlytes, diržus, sagtis, pynutes – ką tik nori: „Tai priklauso nuo fantazijos, ir kuo „kvailiau“ kartais sugalvoji, tuo įspūdingiau atrodo.“

    Rita mano, kad moterys neturėtų skubėti išmesti nebemadingų drabužių ir dėl medžiagų kokybės, o ypač, jei šie yra užsilikę dar iš sovietmečio laikų. „Jei toks rūbas moters spintoje išbuvo dešimtmečius, vadinasi, jis kažkada buvo ne tik madingas, bet ir geras, brangus. Šiandien jis nebėra madingas, bet pati medžiaga yra labai gera. Anų laikų audiniai tikrai buvo labai aukštos kokybės, kokių šiandien retai kada sutiksi, o jei ir sutiksi, tai jie bus ne provincijos žmogaus kišenei. Be abejo, ir anais laikais
    buvo prastesnių audinių, tačiau jų niekas taip ilgai nesaugojo.“

    Svarbu psichologija

    Anot Ritos, tik labai maža dalis jos užsakovių ateina žinodamos ko nori. Bet dažniausiai jos atsineša maišelį senų drabužių ir sako: „Padaryk ką nors tokio… na, tu pati žinai…“ „Bet aš nežinau. Ir tada paleidžiu fantaziją. Fantazuoju pati ir kartu su savim klientę „veduosi“. Tačiau net viską aptarus fantazavimas nesibaigia. Žiūrėk, kitądien
    šauna visai nauja mintis. Tada skambinu savo klientei, derinam. Arba jau bemodeliuojant vienas veiksmas parodo kitą, kartais net visai kitokį, negu buvau sumaniusi.“

    Labai dažnai Ritai tenka pasirūpinti ir pačiomis medžiagomis. Klientė paprastai atneša tik pagrindinį drabužį, iš kurio reikia padaryti naują, bet tam dažnai reikia ir naujo audinio: įsiuvams, skeltukams, rankovėms ir kt. Reikia priderinti spalvas ir atspalvius. Tada Rita eina į audinių parduotuvę, o gan dažnai užsuka ir pas prekiautojus dėvėtais rūbais. Sako, ir ten daug kokybiškų audinių randanti.

    Bet, sako Rita, dar sudėtingiau būna su tomis klientėmis, kurios tvirtai žino, kokio apdaro nori. „Jos labai konkrečiai viską susako ir, rodos, geresnio kliento nebegali norėti, nes nei tau galvos sukti, nei medžiagų ieškoti. Bet kartais jau išsyk matau, kad toks rūbo modelis užsakovei tikrai netiks, kad jos kūno linijos visai kitokio modelio
    prašosi. Tai, kas tinka laibai ilgakojei, tas tik bjauros storuliukės figūrą.“ Už tai, prisipažįsta Rita, psichologija jos darbe yra ne mažiau reikalinga nei antpirštis. Kartais
    klientę reikia tiesiog „sutramdyti“. Ir tik suradusios bendrą kalbą, abi gali džiaugtis galutiniu rezultatu. Ar visada pavyksta „sutramdyti“?„Dažniausiai. Bet visko pasitaiko.“ Nesėkmės atveju ji norėtų savo drabužio gatvėje nesutikti.

    Pastūmėjo nedarbas
    Ritos dabartinis amatas darkart patvirtino liaudies patarlę, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Rodos, buvo labai sunku, net žemė iš po kojų iš nevilties slydo, kai ji tapo bedarbė. Bet darbo birža ją pasiuntė mokytis siuvėjos amato, po ko ji įsidarbino pas vieną darbdavį, pas kitą. Bet vėl džiaugsmo neilgam užteko: vienas darbdavys ėmė nebemokėti atlyginimo, kitas bankrutavo. Ir tada Rita pati savęs paklausė, o kodėl ji negalinti dirbti savarankiškai? Kodėl ji turi kažkam lenkti nugarą, zulinti vieną ir tą pačią nuobodžią operaciją ir dar nuolankiai laukti savo uždirbtų pinigų? Taip pati su savimi pasitarusi Rita prieš penketą metų tapo Raseinių siuvėja. O kadangi šiais laikais naujų drabužių besisiuvančiųjų nėra daug, teko imtis jų taisymo, per ką ir pripažinimas atėjo, šiandien pas ją užsakovės jau ir iš kitų rajonų atvažiuoja.

    Rita, paklausta, kodėl mes kalbame tik apie moteris, nejaugi vyrai pas ją niekad neužsuka, šmaikštauja: „Užsuka ir vyrai, tik kur kas rečiau. Žinot, kokie tie vyrai: tik pradaro siuvyklos duris ir iškart maunasi kelnes – patrumpink, pasiaurink. Kitokių norų jie neturi.“

    Vaikystės pomėgiai

    Kiek save Rita prisimena, siuvimas ją visada traukęs. Dar jos senelės namuose, Raseiniams netolimoje Viduklėje, siuvimo mašina stovėjusi. Visas savo vaikystės lėles tik ji pati rengdavo, joms drabužėlius modeliuodavo, ir jos lėlės iš visų gražiausios būdavo. Mokykliniais metais jau ir sau ką norsįdomesnio pasisiūdavo. „Gal kokių keturiolikos metų būdama jau ir draugei kelnes pasiuvau. Pavyko“,- prisimena Rita.

    Siuviniai Ritą traukė ir pradėjus savarankišką gyvenimą: tai užuolaidą ne tokią kaip visų pasikabinusi, tai iš, rodos, niekam nebetinkamų skiaučių staltiesę pasiuvusi,
    virtuvei įvairių akcentų prigalvojusi.

    Atsikratyti skaudulių

    Tačiau Rita, ragindama moteris neskubėti atsikratyti „iš mados išėjusių“ drabužių, pataria nesaugoti tokių, kurie yra susiję su slogiais prisiminimais, net jeigu šie būtų iš
    pačios brangiausios medžiagos. Dar yra drabužių „kategorija“, kurie vadinami moraliai pasenusiais. Iš tokių taip pat neverta ką nors naujo daryti. Ir priešingai, net menkesnį medžiaginiu požiūriu, bet širdžiai mielą rūbelį reikėtų iš naujo atgaivinti ir paleisti gyventi.

    Dažnas Ritai pasako, kad ji, turėdama tokių gebėjimų, galėtų kur kas prabangiau gyventi, daugiau uždirbti, jei jos gyvenamoji vieta būtų ne provincijoje. „Aš manau,
    jog gyvenu čia, kur turiu gyventi. Jei čia gyvenu, vadinasi, man čia yra skirta. O viso svieto pinigų vis tiek neuždirbsi“.

    Rita neslepia, jei ji daugiau pinigų turėtų, Raseiniuose padarytų savo drabužių kolekcijos pristatymą. Ji žino, kad visos svajonės vienaip ir kitaip pildosi, tai ir svajoja.

    1 Komentaras

    1. genovaite

      2017 - 04 -08 13:16

      Saunuole,saunuole.Myliu tokius darbscius zmones. Esu ir pati is Raseiniu,tik ne siuveja, bet siuvinetoja. Buk laiminga,dirbdama mylima darba.