Raseiniškis dabina Švediją

Siųsti Versija spausdinimui

Ugnė TIMONYTĖ

Tautodailininkas Jonas Dzvėga iš Kaulakių (Raseinių r.) jau nebe pirmi metai darbuojasi Švedijoje. Jo kuriamos skulptūros rikiuojasi palei autostradą į Geteborgą.            

Pakvietė draugas  

Įprasta, kad lietuvaičiai, net turėdami aukštojo mokslo baigimo diplomus, užsienio šalyse tampa juodadarbiais. Jonas Dzvėga į Švediją buvo pakviestas kaip skulptorius, nors tokio statuso sakosi neturįs: „Aš – tik tautodailininkas ir ne daugiau“.   

J. Dzvėga pasakoja, kad jį į Švediją pakvietė senas pažįstamas, kuris toje šalyje yra tvirtai įsikūręs, turi savo firmą, o dabar nori nustebinti švedus gražiai puoselėjama aplinka. Tad ir pirmieji Jono darbai įsikūrė privačioje tos firmos erdvėje. Vėliau šeimininkas pasirūpino, kad Jono skulptūros galėtų stovėti ir palei autostradą. „Svetimam menui Švedijoje įsitvirtinti yra labai sunku. Švedai labai saugo savo savitumą ir svetimų darbų į viešąsias erdves neįsileidžia. Visi mano darbai, kuriuos padariau Švedijoje, yra mano draugo nuosavybė, netgi tie, kurie stovi palei autostradą“, – pasakoja Jonas.     

Švedijoje Jonas daro tai šaliai artimas skulptūras: „Nors iš esmės ne daug jos ir skiriasi nuo mūsiškių. Kiekvienoje šalyje yra lyg ir savi pasakų, padavimų herojai, bet kai įsigilini, pamatai, kad skiriasi tik jų pavadinimai, vardai. Drožiau ten medžioklės deivę, švedai gi – medžioklių kraštas, o ji nuo mūsiškės Medeinos nesiskiria. Švedams labai patiko mano undinė, bet tokią pat ją būčiau daręs ir Lietuvoje. Mūsiškius nykštukus švedai vadina troliais…“                  

Ilgai neištveria    

Jonas džiaugiasi, kad Švedijoje jam yra duota visiška kūrybos laisvė. Jis atvažiavęs randa jau suvežtus ąžuolus ir tuomet pats sprendžia, kuo tuos rąstgalius paversti.
Tik yra kita bėda: „Ilgiau kaip pusantro mėnesio neištveriu. Imu dusti be Lietuvos, labai liūdna darosi, nors ten dirbu daug ir įtemptai, nes antraip nė tiek neištempčiau. Kai dirbu, tai neskaičiuoju darbo valandų, nereikia man poilsio dienų. Ne todėl, kad dėl didesnio pinigo plė-šyčiausi. Aš tiesiog myliu tai, ką darau ir tai man suteikia džiaugsmo, to proceso vien darbu negalima vadinti.“ Panašiai, sako Jonas, jis elgiasi ir Lietuvoje: jei įsikibo į rąstą, tai ir nebepaleis jo, kol gyvasties neįpūs. O jei keleto dienų rankos nelaiko kaltų, jos tiesiog ima „niežėti“.                        

Tematika įvairi   

Mieliausia Jonui daryti skulptūras gimtajam Raseinių kraštui, nors labai daug jo darbų yra Panevėžio krašte, Krekenavoje, Šiaulių rajone ir kt. Tematika – pati įvairiausia, nuo pakelės kryžių iki pagonybės dievų, pasakų herojų, tautos laisvės simbolių. „Labai patinka deivės. Apie jas ieškau žinių įvairiuose leidiniuose, stengiuosi kuo daugiau įsigilinti į kuriamos deivės charakterį. Atrodo, vos mažytį niuansą teatrandi, bet jis skulptūrai, žiūrėk, jau ir suteikęs kitokį atspalvį.“ Kartais Jono skulptūrose įkūnijami jo pažįstamų žmonių bruožai. Sako, netyčia taip išeina.             

Nepakenčia monotonijos 

Meilę savo amatui Jonas sakosi pajutęs dar paauglystėje ir netgi buvo įstojęs į Panevėžio dailės mokyklos vakarinį skyrių. „Bet ši mokykla buvo tarsi tarpinė stotelė
tiems, kurie ruošėsi aukštiesiems menų mokslams. O kadangi aš tokių ketinimų neturėjau, tai ilgai ten ir neužsibuvau.“ Dar trumpiau Jonas užsibuvo tuometėje garsioje tautodailininkų „Minijos“ įmonėje. „Ten vos porą savaičių ištvėriau. Parodė vieną modelį ir drožk – tas pats per tą patį. Sukišau vienądien savo „baibokus“ į maišą ir nuvilkau juos darbo kolegai. Sakiau, pabaik juos drožti ir priduok kaip savo, o aš daugiau nebegaliu, nes tas darbas – ne man.“   

Kai likimas suvedė Joną su skulptoriumi Nemaniu, kuris, pasak Jono, net vardo neturėjo (visi jį vadino meistru Nemaniu), Jonas suprato, kad jis ir yra tas žmogus, kuriuo norėtų sekti. Kai vakare po darbo meistras Nemanis padėdavo savo darbo įrankius, juos paimdavo Jonas ir dirbdavo iki įrankių vėl prireikdavo meistrui. Jau po pirmojo Jono darbo meistras pasakė, jog tai ir esąs jaunuolio Jono kelias ir kad jis yra „pasmerktas“ skulptoriaus amatui. Gal kažkiek dėl jo gebėjimų yra „kaltas“ ir Jono senelis, labai garsus kalvis, bet kurį buities daiktą labai meniškai kalęs.    

Jono skulptūros – tik iš ąžuolo. Nors šis medis ir kietas, bet, sako Jonas, jis yra plastiškas, neskalus. Jei uosį ar kitokį medį netyčia stipriau barkštelsi, jis pokšt ir nuskils ne ten, kur reikia. Tuo tarpu su ąžuolu tokių dalykų nenutinka, jis paklūsta žmogaus rankom ir tokių netikėtumų nepateikia.               

Darbų nesuskaičiuotų    

J. Dzvėga prisipažįsta, kad savo sukurtų skulptūrų jis nė nebandęs skaičiuoti. Tik galįs pasakyti, kiek jų yra Švedijoje – 15. Bet šiomis dienomis jis vėl išvažiuojąs, todėl
netrukus bus koks 20.    

Dažna Jono skulptūra turi savo istoriją, vienokių ar kitokių prisiminimų. „Atsimenu, kai tik kalėsi mūsų Nepriklausomybės pirmieji daigai, aš dirbau tuometiniame „Laisvės“ kolūkyje prie pat Raseinių. Su kolūkio pirmininku Bagdonu sumanėme iškalti Vytį ir Tautišką giesmę. Pirmininkas net kunigams skambino klausdamas, kaip čia padarius, kad labai nenusvilus? Bet ir kunigai konkretaus atsakymo neturėjo, sakė „gal bandykit…“ Po to jie jau „bandė“ nuolat.    

Kaimo turizmo sodyboje „Karpynė“ šv. Florijono skulptūra atsirado po trečiojo pirties gaisro. Panašu, jog šeimininkai nusprendė, kad be šventųjų pagalbos gaisrų problemos išspręsti nepavyks.   

O štai kai toje pačioje „Karpynėje“ 6 metrų ilgio karpis po audros liko be uodegos galo, sodybos lankytojai pasiūlė šeimininkams lydekų tvenkiniuose sumažinti, kad karpiui uodegos nenukąstų. Jonui teko pasirūpinti karpio uodegos „protezu“.   

Šiltais prisiminimais apgaubta Apsireiškimo skulptūra Šiluvoje, esanti net 4 m aukščio ir 1,2 m skersmens. Bedarant šią skulptūrą, kilo viso Apsireiškimo ansamblio idėja: piemenėliai, karvutės, avytės –meistras panoro sukurti tokią aplinką, kokia ji buvo Apsireiškimo metu.    

Kai Jonas darė Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, jo mamos Michalinos sodyboje Kaulakiuose pats arkivyskupas Sigitas Tamkevičius lankėsi. „Be abejo, yra didžiulė garbė šitokio žmogaus savam kieme sulaukti. Arkivyskupui rūpėjo, kaip man sekasi dirbti, ar mano skulptūros veidas tikrai panašus į Mergelės Marijos“.   

Viduklėje šv. Izidorius, artojų globėjas, išėjo panašus į šią skulptūrą užsakiusį ūkininką.   

J. Dzvėgai tautodailininko vardas suteiktas 1981 m. Šį statusą jam pelnė patys pirmieji jo darbai. Jis yra išrinktas savo kaimo šviesuoliu. Vėlgi už tą patį – už savo gimtinės gražinimą. Jonas ir šiandien gyvena tuo pačiu jausmu: štai renovuojami jų kaimo kultūros namai, o Jono rankų reikės aplinkai puošti, jai atnaujinti. Jau šiandien su seniūnu Albinu Renusu jie aptaria, kur ir ką darysią.

Komentarų nėra