2020 sausio
20
Pirmadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Rudens šventės spalvos

    Siųsti Versija spausdinimui

    Viktoras VITKUS

    Rudens šventės nuolat laukiamos miestelėnų, rajono žmonių ir svečių. Jos būna spalvingos, kupinos netikėtumų. Šiemet, kaip ir visuomet, pagrindinis dėmesys buvo sutelktas ne į prekeivius, bet į seniūnijų išradingai papuoštus kiemelius.

    Šventės karalius – moliūgas

    Moliūgas – dėkinga daržovė kiemelių puošimui tiek spalva, tiek įspūdingu dydžiu, tiek galimybe su juo eksperimentuoti. Dauguma seniūnijų kiemelių tuo ir pasinaudojo. Helovino personažas įgavo tautišką, mugei labai tinkančią traktuotę. Betygališkiai iš šios daržovės sukūrė kresną valstietišką trobelę su šiaudais dengtu stogeliu, atviromis durimis, pro kurias matyti buitinė scena. Tai geras sprendimas, traukiantis ne tik suaugusių bet ir mažųjų akis. Bent dvi seniūnijos moliūgus naudojo personažų galvoms. Vežėjas, sėdintis brikelyje, kurį traukia arkliukas, pagamintas iš šiaudų, gal jau ir buvo matytas ankstesnėse rudens šventėse, bet jis visuomet įspūdingai atrodo, nes kiekvieną kartą turi naujų detalių. Nuotaikingą kompoziciją iš drožinėtų–skutinėtų moliūgų pateikė Pagojukų seniūnija.

    Vieninga kiemelių dekoracija

    Šventėje išsiskyrė nestandartinės kompozicijos kiemeliai. Štai Raseinių seniūnija, pasirinkdama žūklės temą, išėjo iš apibrėžtos erdvės (kiemelio), išorėje pastatė valtį ir
    nebijodama trukdymų praeiviams šauniai virė žuvienę (užbėgdamas už akių galiu pasakyti – itin gardžią). Vidinė erdvė buvo papuošta tinklais su džiovinta žuvimi, ant
    stalo puikavosi įvairiai paruošta žuvis su įspūdinga lydeka stalo viduryje. Šios šaunios jūreivių (seniūnijos žmonių) komandos kapitonas – seniūnas Rolandas Klusas aktyviai dalyvavo veiksme. Niekas sustingęs nelaukė atvykstančios komisijos įvertinimo, o tiesiog nerepetuodami kūrė teatralinę, betarpišką improvizaciją, į kurią įsiliejo smalsūs miestelėnai.

    „Bitučių“ iš Kalnųjų antskrydis taip pat buvo pastebėtas. Seniūnė Regina Čepurnovienė sugebėjo sujungti muzikinį pristatymą su senolių kulinariniu paveldu, kurio pagrindinis ingridientas buvo medus.Kalbant apie Nemakščių seniūniją, visuomet galvoji apie aštuonratės važiuoklės muziejuką ir jo ekspoziciją. Šį kartą nemakštiškiai sulaužė trafaretinį įvaizdį ir pateikė rimtą paraišką į Raseinių krašto grybų sostinės titulą. Netikėta, įdomu ir įspūdinga. Reljefiškai išspręstame miško pakloto fragmente galėjome pamatyti natūralias voveruškas, raudonviršius, lepšiukus, baravykus, ūmėdes ir kelmučius. Kodėl ne rudens gėrybės? Gal ateityje vidukliškiai nustebins rudens šventės mylėtojus savo garsiaisiais koldūnais?

    Be išvardintų vientisinių kompozicijų buvo galima pastebėti ir atskirus vykusius fragmentinius sprendimus. Maloniai atrodė Pagojukų seniūnijos kiemelyje medinė,
    senąja tradicija atlikta tvora su pakabintais krepšiais iš vytelių. Tokių pavyzdžių būta ir daugiau.

    Vizualinį kiemelių pristatymą gyvino Ariogalos, Betygalos, Raseinių, Viduklės ir kt. seniūnijų muzikantai.

    Mugės pliusai

    Pagaliau politinės partijos, savęs itin nereklamuodamos, atsidūrė tarp žmonių. Tapo aišku, kad kokios ir kiek jų bebūtų, rudens šventės ir toliau sėkmingai vyks! Gal
    kai kuriems vertinimo komisijos nariams reikėtų sekti mero Remigijaus Ačo pavyzdžiu ir tokią dieną nevilkėti kostiumų.

    Gan didelis dėmesys buvo skirtas vaikams. Neapsiribota tik pasišokinėjimais ant batuto. Vaikai galėjo pamatyti kalnų šuniukus, arkliuką su tikru brikeliu ir geranoriškai nusiteikusią avį. Mažieji, apsirengę teminiais rūbais, taip pat aktyviai dalyvavo pristatyme.

    Betygalos seniūnija ne tik eksponavo rudens gėrybes, bet ir noriai dalijosi jomis su gyventojais. Už simbolišką 1 lito mokestį buvo galima dalyvauti loterijoje. Rengėjų
    žodžiais, bet kuris loterijos dalyvis galėjo tikėtis laimėjimo – petražolių ir morkų pundelio, obuolių ir kt. bei, žinoma, mielos betygališkių šypsenos.

    Mugę įvairino atlikėjo iš Pietų Amerikos (Peru?) grojimas. Andų kalnų gyventojų folkloras tikrai nedisonavo su bendra šventės nuotaika. Atlikėjas rado laiko pabendrauti su gyventojais, pasiūlyti CD su savo kūriniais. Šis atlikėjas gerai žinomas Palangos poilsiautojams, į Raseinius atvažiavo taip pat ne pirmą kartą.

    Pradėtas griauti mitas, kad tikrų vyrų gėrimas yra alus. Prekiautojų alumi šventėje buvo tikrai nedaug. Kaip bebūtų keista, šventė nuo to nenukentėjo. Teko matyti vos vieną jaunikaitį, atkakliai įsikabinusį į alaus butelį. Gal tikrai Jonelis nustojo gerti bijodamas pavirsti avinėliu? Išliko ganėtinai sausi aplinkinių pastatų kampai, nebuvo pasibaisėtinų reginių stebėtojų. Taigi pagrindinė mugės spalva nesiejama su „Tauro“ alaus ir perdirbtos jo produkcijos spalva.

    Mugės minusai

    Kaip ir per kiekvieną rudens mugę sulaukėme gausaus prekeivių būrio iš kitų miestų.

    Keičiasi jų siūlomos produkcijos asortimentas. Šį kartą pasigesta stiklo plastikos (vazelių, įvairių mažos formos indelių, net miniatiūrinių vitražėlių), tačiau šį kartą
    buvo galima įsigyti spalvoto metalo gaminių, turinčių sąsajų su senovės buities rakandais (virduliukai, žvakidės ir pan.). Solidžiai atrodė gaminiai, pinti iš vytelių, ir keramika, tačiau reikia pastebėti, kad ženkliai ūgtelėjo kainos.
    Kaip ir visuomet, neišvengta kičo. Vadinamoji kaunietiška tapyba, kurioje vyrauja „gaisrinės“ spalvos, greičiau baidė praeivius nei traukė. Virtuvinė-saloninė tapybos
    maniera sunkiai skverbėsi į provinciją. Norėjosi daugiau matyti Raseinių tautodailininkų bendrijos „Sodžius“ kūrinių, dalyvavo vos du autoriai.

    Dar viena kičo atmaina – lakuoti akmenys su spalvotu metalu. Reikia būti labai išradingam, kad suprastum tokių šedevrų (vorai kaip prieštankinės minos, daugiapakopiai ant metalo pamauti vėriniai ir pan.) funkcionalumą.

    Komentarų nėra