R?kas

Versija spausdinimui

Jadvyga Evartien?

R?kas apgaubia miest?, klonius.
Smelkias alta dr?gm? ? k?n?, ird?.
Lyg voras ji apraizg? ir namus, ir mones.
Ji m?s? auksmo, praym? negirdi.

R?ke, lyg vandeny, plaukia namai ir mediai.
Rodos, ir a per t? bespalv? vanden? brendu.
moni? veidai pilki, ni?r?s ir pana?s,
O minioje ko iekau, laukiu nerandu.

R?ke pasislepia draugai ir prieai,
Brangi? ir artim? moni? veidai.
Nors ir ilgai klajosi gatv?mis po miest?,
Pavarg?s susiprasi, ko iekai, jau n?ra ir neradai.

?ia viskas drumzlina, nematoma ir paslaptinga.
Tiksli? veid?, nei tiksli? kont?r? n?ra.
Gyvenimas atrodo toks netikras ir susting?s,
Aikios pradios jame nei galo neb?ra.

M?s? gyvenimas kova, skverbimasis pro r?k?,
Iekant tiesos, ramyb?s, tikro diaugsmo,
Truput? meil?s, ilumos, uuojautos truput?.
Nors trumpo, bet nesuvaidinto, tyro jausmo.

O kaip nor?t?si, kad viskas pasikeist?!
Kad ir veidai, ir mediai b?t? v?l tikri.
Kad nors trumpam viesa visk? nuviest?
Ir mon?s, lyg vaikai, b?t? laimingi, laukiami.

Komentarų nėra