SAUGOTINI OBJEKTAI

Viktoras VITKUS [1]

2009-08-10 Raseinių savivaldybėje paminklosaugos ir paminklotvarkos spacialistai svarstė klausimą dėl objektų įtraukimo į saugomų savivaldybės paminklų sąrašą. Tai daryti paskatino 2009-06-22 gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštas Nr. (13.1 ) 2 – 1708 „Dėl Šiluvos miestelio teritorijos bendrojo plano“. Jame sakoma, kad Šiluvos miestelio istorinė dalis yra į Registrą įrašyta kultūros paveldo vietovė, tačiau nėra paskelbta saugoma vietovė ir jos apsaugai nėra įsteigto kultūrinio draustinio, kaip tai nustatyta NKPAĮ 21 straipsnio 2 dalyje. Toliau diplomatiškai primenama:“(…) nesant nustatytos privalomos pirmenybės valstybei skelbti kultūros paveldo vietovę saugomą valstybės, šiuo atveju Raseinių rajono savivaldybė turėtų pirmiausia spręsti dėl Šiluvos miestelio istorinės dalies skelbimo / neskelbimo savivaldybės saugoma vietove ir dėl jos apsaugai reikalingo savivaldybės draustinio steigimo.“ Reikia priminti, kad dar 1992-07-13 LR KPI nutarimu Nr. 08-143 Šiluvos miestelio turgaus aikštę ir miestelio centrinę dalį nuo 1992-07-13 įtraukė į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Suprantama, kad šiandien Šiluvos istorinė dalis reikalauja juridiškai stabilaus statuso.

KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2009-03-24 aktu Nr. KPD-RM-1050 patikslino Šiluvos miestelio istorinės dalies vertingąsias teritorijos ribas ir rekomendavo steigti savivaldybės urbanistinį / architektūrinį draustinį. Šios rekomendacijos parengtos atkreipiant dėmesį į profesoriaus A.Miškinio Šiluvos miestelio urbanistinę studiją. Pasak jo, nepaisant gana vientisos viso miestelio ūkinės raidos, abi skirtingu laiku susidariusios jo dalys ne tik plano, bet ir užstatymo bei vaizdo požiūriu yra įgijusios gana reikšmingų savitumų. XVIIa. viduryje susidariusi kompozicinė ašis tarp bažnyčios ir koplyčios XXa. pradžioje tapo ryškiausiu Šiluvos savitumą įprasminusiu požymiu. Būtent ši ašis ir tampa KPD Šiluvos miestelio istorinės dalies centru.

Jeigu Šiluvos miestelį gaubia įspūdinga sakralinė aura, tai Betygalos miestelis gali didžiuotis savo istorine, taipogi su krikščionybe susijusia, praeitimi. 1993-06-22 LR KPI  nutarimu Nr.01-8-306 Betygalos miestelio istorinė zona buvo įtraukta į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Vietovės laukia tokia pat kaip Šiluvos istorinės dalies „pripažinimo“ procedūra.

Tą dieną buvos svarstomas ir kitų statinių įtraukimas į savivaldybės saugomų objektų sąrašus. Tai Alėjų Švč. Trejybės bažnyčia, Raseinių Švč. Trejybės cerkvė; Paežerio Švč. Trejybės koplyčia (Nemakščių sen.); Leščių Dievo Apvaizdos bažnyčia; Milašaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia; Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia ir koplyčia; Vosiliškio Šv. Juozapo bažnyčia ir varpinė, Žaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia ir varpinė; Betygalos bendruomenės namai; Paupio Šv. Šeimos -  Jėzaus, Marijos ir Juozapo – bažnyčia; Paliepių Šv. Kryžiaus bažnyčia; Betygalos / Pilkalnio kapinių koplyčia; Betygalos II piliakalnio koplyčia, Katauskių koplyčia.  2007 – 2009 apie šiuos objektus surinkta ganėtinai solidi istorinė medžiaga, pateikta vaizduojamosios ir taikomosios dailės objektų charakteristika. Apsistota ties pirmaisiais 9 objektais neskaitant 2 urbanistinių vietovių. Savivaldybės tarybos komitetai ir pati taryba svarstys, kokius statinius ir vietoves įtraukti į saugotinų objektų sąrašus. Kiekvienas objektas turi savo „cinkelį“, todėl nebuvo taip lengva apsispręsti.             .

Alėjų bažnyčia (1939m.) yra tas vienintelis sakralinis pastatas rajone, pretenduojantis į medinę neogotiką. Nors jame gausu eklektikos, jį reikia vertinti kaip statinį, turintį istorinių paralelių su Raseinių bažnyčia. Įdomi ir dar neišaiškinta dviejų konfesijų sąsaja – altoriuje yra dvi pravoslavų ikonos. Saugomi pastato tūris, fasadai, medinės konstrukcijos, pagrindinė planinė struktūra su priklausiniais.

Raseinių cerkvė (1870m.) yra ne tik profesionalus bizantinio stiliaus statinys, bet neša savyje ir skaudų mūsų šaliai istorinį krūvį, žymintį koriko grafo Baranovo Lietuvos rusifikavimo laikotarpį. Šiai dienai – tai vienintelis kitos konfesijos statinys Raseinių krašte, atkreipęs vedančiųjų šalies architektūros teoretikų dėmesį.

Kalbant apie Leščių bažnyčią (1789m.), reikia pažymėti jos organinį įsiliejimą į kraštovaizdį bei unikalią archaišką medinę architektūrą.

Milašaičių bažnyčia jau seniai prašosi atidengiama senojo altoriaus. Tai tikrai įspūdingas lietuvių liaudies meno kūrinys, kuriame nėra pernelyg didelio skulptūrų atlikimo „saldumo“. Apie jį ne kartą kalbėjo šviesios atminties Tėvas Stanislovas. Vertingi tapyti navos sienų karnizai.

Paežerio Švč. Trejybės koplyčia (XIXa.). Saugomi pastato tūris, fasadai, medinės konstrukcijos, pagrindinė planinė strukūra. Koplyčia turi savitą Nemakščių kraštui istoriją ir sakralinę vertę.

Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia ir koplyčia pastatyta XIXa.  Koplyčia užima vieną svarbiausių vietų Kauno regiono mitologinių objektų sąraše. Bažnyčia yra liaudies klasicizmo statinys rajone, patekęs į Lietuvos architektūros istoriją.        .

Buvęs Betygalos valsčiaus pastatas, statytas XXa. pirm. p. Saugomi pastato tūris, fasadai, medinės konstrukcijos, pagrindinė planinė struktūra, medžiagiškumas, eksterjero apdaila ir dekoras.

Vosiliškio Šv. Juozapo bažnyčia ir varpinė statyta 1882m. Saugomi pastato tūris, fasadai, medinės konstrukcijos, pagrindinė planinė strukrūra ir vienintelis rajone neogotikinis altorius.

Žaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia ir varpinė (1917m.).  Objektas – pagrindinis miestelio formantas, turintis turtingą istoriją. Išliko pirmosios bažnyčios rūsių sistema, autentiška tvora ir vartai. Viduje yra 14 lenkų kilmės dailininko Tomo Burdanovskio (T. Burdanowski) Kryžiaus kelio stacijų.