Šeimos šaknys, savojo kelio paieškos

Siųsti Versija spausdinimui

Jurgis Savickis 1923 m. rugsėjo 23 d. laiške žmonai Idai save apibūdino taip:  „Charakteris mano ūmus, šuniškas, aš pats iš girių, girinis, tarsi sulaukėjęs batsiuvys, nors sielos gilumoje tikiu, kad kur nors bažnyčios ar valsčiaus archyve arba dar kur nors yra dokumentai apie mano nenuginčijamą bajorišką kilmę. Tai jaučiu savo kraujuje.“
Nuojauta išties nemelavo. Jurgio senelė Rozalija Rimaševskaja buvo kilusi iš senos dvarininkų giminės, kurios šaknys siekė net 1670 m. Rozalija 1854 m. ištekėjo už valstiečių kilmės Tomo Savickio. Kodėl, galima tik spėlioti. J.Savickio gyvenime tokių „kodėl?“ dar bus ne vienas…
Būsimojo rašytojo tėvai Augustinas Savickis ir Sofija Barauskaitė susituokė 1889 m. vasario 18 d. – tą liudija įrašas metrikų knygoje rusų kalba. Pirmagimis Jurgis, kaip užfiksuota Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios metrikų knygoje, gimė 1890 m. balandžio 22 d. (nauju stiliumi gegužės 4 d.) Pagausančio dvarelyje netoli Ariogalos. Pakrikštytas balandžio 24 d. Jurijaus vardu. Augustinas ir Sofija Savickiai susilaukė dar vienuolikos vaikų. Tačiau iš dvylikos Savickių šeimoje gimusių vaikų užaugo tik keturi – sūnūs Jurgis, Mykolas, Antanas ir dukra Marijona. Sesuo Elena, išgulėjusi ligoninėje tris mėnesius, nesulaukusi nė 20 metų, paveikta tėvo mirties, mirė Voroneže. Ten ir palaidota.
Jurgio tėvai turėjo aštuoniasdešimties hektarų žemės ūkį prie Gausantės upelio, ir nors bajoriškos kilmės tebuvo jo močiutė iš tėvo pusės, šeimoje buvo laikomasi luomo tradicijų. Didžiuodamasis savo kilme, J.Savickis tėvų ūkį vadindavo dvaru, o pirmuosius apsakymus ir kelionių apybraižas pasirašinėjo Jurgio Rimošiaus slapyvardžiu pagal močiutės pavardę. J.Savickio tėvai 1889 m. vasario 18 d. išrašytame santuokos liudijime bajorais nebevadinami. Jie buvo pasiturintys ūkininkai. Tėvui Augustinui galėjo priklausyti aštuoniasdešimt hektarų, o motinos S.Barauskaitės šeimai – dvigubai daugiau.
Tėvas Augustinas buvo griežtas, darbštus ūkininkas, mėgo gražius arklius, mokėjo skaityti ir rašyti rusiškai ir lenkiškai, buvo tarnavęs caro kariuomenėje. Artėjant frontui 1915 m., būdamas Ariogalos viršaičiu, vežė valsčiaus kasą į Kėdainius, važiuodamas per Šušvę įlūžo, peršalo, ilgai gydėsi. Kaip prisimena Augustino brolio Antano sūnus Algimantas, dėdė (Jurgio tėvas) varė gyvulių bandą į Rusiją. Pakeliui vienas bulius perdūrė Augustinui koją. Ji pradėjo gangrenuoti, teko amputuoti. Jurgis dar spėjo iš Maskvos parvažiuoti ir išsivežti tėvą į Maskvą gydytis. Kiek pasirgęs, tėvas Maskvoje mirė 1917 m., ten bendrame kape ir palaidotas.
Motina Sofija buvo švelni, išsilavinusi, inteligentiška moteris, pasak sūnaus Antano, „gera pasakorė“, rašydavo daug laiškų, mėgo diskusijas. Iš jos Jurgis paveldėjo ne tik veido bruožus, bet ir meilę gėlėms, grožio pojūtį, diplomatinius gebėjimus bei „lengvą plunksną“ – gebėjo sklandžiai reikšti mintis. Motina buvo labai darbšti ir pamaldi, patyrė daug vargo. Dažnai kartodavo: „Tas nežino gyvenimo skonio, kas nelaidojo savo vaikų…“
Savickių šeimoje buvo kalbama lenkiškai, motina meldėsi, vaikus mokė poterių lenkiškai. Pagausantyje, pasak brolio Antano, apylinkės dvarininkai bei stambesni ūkininkai kalbėjo lenkiškai. 1904 m. panaikinus spaudos draudimą, J.Savickiui buvo keturiolika metų. Jurgis sulietuvėjo jau atgavus lietuvišką spaudą, kai mokydamasis Maskvoje užmezgė ryšį su būsimais studentais aušrininkais. Brolis Antanas pasakojo, kad „parvažiavęs tik lietuviškai su visais tekalbėjo. Tėvai lenkiškai, o jis atsako lietuviškai…“ priversdamas ir namiškius prisiminti savo šaknis. Jurgis gyvai domėjosi lietuvių kalbos turtingumu ir grožiu, siekdamas tobulai išmokti savo tautos kalbą. Ankstyvoje jaunystėje kartu su draugu būsimu inžinieriumi Petru Narutavičiumi pėsčiomis keliavo po Žemaitiją rinkdami tarmių žodžius, liaudies meno eksponatus, lankydavosi lietuvių inteligentijos susibūrimo centre – rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvare Puziniškyje. Taigi J.Savickis garsėjo originalumu, gimęs „lietuviu“, tai buvo reta apgudintoje Vilnijoje.
Apie Jurgio mokslus žinoma nedaug. 1919 m. tarnybiniame laiške Petrui Klimui J.Savickis rašė: „Gimnazija – Maskvoje. Ūkės aukštieji kursai Petrograde, iš kurių pereita studijuoti dailės, iš pradžių Petrograde, vėliau – Dailės akademijoje Krokuvoje (iki prasidėjus Didžiajam karui)“.
Maskvoje Jurgis mokėsi VI berniukų gimnazijoje. Prieš stodamas ruošėsi Jurgio motinos brolio Ipolito Barausko namuose Maskvoje. Dėdė Ipolitas buvo labai turtingas, tad ne vienam savo giminaičiui buvo ištiesęs pagalbos ranką. Jurgis turėjo kambarį su aptarnavimu ir geru maistu. 1902 m. rugpjūčio 7 d. jis laikė egzaminus į antrą klasę, bet buvo priimtas į pirmą. Gimnazijoje mokėsi iki 1909 m. rugpjūčio 14 d. Dėdei prašant, jam buvo išduotas šešių klasių pažymėjimas. „Labai gerai“ įvertinta tikyba, kiti dalykai – „gerai“ ir „patenkinamai“. Patenkinamų pažymių dvigubai daugiau. Stropumu Jurgis nepasižymėjo. I.Barausko duktė Sofija Rickevičienė iš tėvo pasakojimų mena, kad, gyvendamas pas dėdę, Jurgis beveik nesimokė, daug skaitydavo ir vis būdavo vienas, nes nepritapo prie aplinkos.
J.Savickis svajojo būti jei ne baletmeisteriu, tai geru artistu. O gal karininku ar nežinia dar kuo… Tačiau tėvai norėjo kur kas praktiškesnės profesijos, patarė stoti į girininkystės institutą studijuoti, jų manymu, vienintelio dėmesio verto mokslo. Tėvas net pardavė eržilą (gavo apie 500 aukso rublių), kad sūnui nupirktų brangią uniformą – juodas kelnes su lampasais, antpečiais – ji buvo reikalinga žemės ūkio kursų moksleiviui. Taigi 1911 m. rugpjūčio 8 d. Jurgis pateikė prašymą ir šešių klasių pažymėjimą į Peterburgo žemės ūkio kursus. Juose mokėsi iki 1912 m., bet širdis linko į meno dalykus. Metęs žemės ūkio kursus, išvyko į Maskvą, kur 1912–1913 m. studijavo dailę. Vėliau dailės studijas tęsė Dailės akademijoje Krokuvoje.
Jurgio sesers Marijonos, ištekėjusios už karininko Jono Kriščiūno, dukra Sofija prisimena: „Laiškai iš uniformuoto kursanto vis retėjo. Praėjus metams ar dviem, vėlų rudens vakarą kažkas paklebeno duris. Į trobą įėjo Jurgis. Apžėlęs barzda, vilki kažkokia miline, virve perjuosta, ant pečių tarba ar maišas, iš kurio kyšo teptukų krūva. Tai ar tas pat blizgantis studentas, kurio mokslui buvo išleista tiek pinigų. Troboje stojo mirtina tyla. Jurgis bučiavo mamai ranką, ėjo prie tėvo: „Atleisk, tėve“, – siekė jo rankos. Tėvo nervai neišlaikė. Išvijo lauk. Jurgis atsisveikino su namiškiais ir išėjo. Motinos prašomas, tėvas, pasikinkęs arklį, vijosi, abu sugrįžo paryčiui. Abu apsikabinę verkė. Tuomet ir paaiškėjo, kad Jurgis visus tuos metus studijavo dailę, o žinodamas tėvų viltis ir griežtumą, nedrįso prisipažinti. “
Kadangi tėvai atsisakė finansuoti dailės studijas, teko verstis pačiam. 1912 m. rugsėjo 11 d.
J.Savickis laišku iš Maskvos kreipėsi į Lietuvių dailės draugiją, kad sušelptų finansiškai: „Dabartyje esu labai sunkiam materialiniam padėjime – esu beveik be pinigų, o turėdamas nenuilstamą norą siekti prie Dailos, kreipiuosi tat prie Dailos Draugijos ir meldžiu sušelpti mane pinigais.“ Prašyta 50–75 rublių.
Galutinai pasiryžęs atsiduoti dailei, kuri turėjo tapti gyvenimo tikslu, daug vargo  mokydamasis piešti. Studiją lankė vakarais, nes ryto laiku turėjo būti tarnyboje. 1913 m. įstojo į Lietuvių dailės draugiją. Dėl sunkios materialinės padėties vėl kreipėsi į Lietuvių dailės draugiją skirti „nors keletą desėtkų rublių“. Gavo 30 rublių paskolą. To neužteko, prasiskolino bičiuliams dailininkui V.Kairiūkščiui, gydytojui Juozui Nemeikšai, bet skolą prižadėjo grąžinti. Apie tai galima spręsti iš 1914 m. vasarį dailininkui Vytautui Kairiūkščiui rašyto laiško, kuriame padejavo: „Susieiti gyvenime priseis (abu juk dailininkai), o jų taip mažai pas lietuvius.“
Įspūdžiais apie studijas Krokuvos dailės akademijoje dalijasi 1913 m.
gruodžio 19 d. laiške Antanui Žmuidzinavičiui: „Įkliuvęs naujan meno tarpan, darbuojuos su pasidegimu, Krokuvos akademija man patinka: darbuoties bei mokyties visai galima. Ret iš reto pasimatau su dr. Justinu Vienožinskiu – saviškis vis maloniau – yra bendro daug kas kalbėti. Šie metai tik sunkūs, su ateinančiais, matomai, kitaip versiuos. Žingsnis po žingsnio žmogus iries pirmyn, tai ir gerai.“
Jau benusistovinčią gyvenimo tėkmę sumaišė 1914 m. vasarą prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Jurgis į Krokuvą nebeišvažiavo, akys krypo į Peterburgą, bet tam irgi reikėjo pinigų. 1915 m. gruodžio 15 d. laiške Lietuvių dailės draugijai rašė: „Jau seniai buvau įteikęs „Dailės Draugijai“ prašymą, tikėdamasis išgauti šiokią tokią pašalpą, kad įstengus išvažiuoti Peterburgan dailės mokykloj mokytųsi, kolei galėsiu atgal sugrįžti į Dailės akademiją Krokuvon, bet iki šiolei jokios žinios neturiu apie Draugijos  nusprendimą.“ Lietuvių dailės draugija pagaliau pranešė, kad prašymas atmestas dėl lėšų stokos…
Taigi akivaizdu, kad šiuo gyvenimo tarpsniu J.Savickis buvo visas atsidavęs dailei, o literatūra (jau buvo parašęs aštuonias noveles), jei ir ne užmiršta, tai tapo tik pramoga šalia pagrindinio užsiėmimo – tapybos.
Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas,
biografinės knygos apie J.Savickį autorius

1 Komentaras

  1. Juozas Brazauskas

    2020 - 04 -17 21:36

    Ačiū už paskelbtą straipsnį ir dėmesį rašytojui ir diplomatui Jurgiui Savickiui.
    Primiršta neeilinė asmenybė.