Senatvė šypsosi gyvenimui

Siųsti Versija spausdinimui

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Ką tik 96-ąjį gimtadienį atšventusios Onos Karpinaitės visi pasivaikščiojimai telpa į du maršrutus: į bažnyčią ir į Šiluvos kapines, kuriose jos laukia ten atgulę artimieji. Tačiau tai nereiškia, jog guviai senutei tik tiek ir terūpi. Tad prie šilto sienpečiaus kalbamės su ja apie viską:

– apie rinkimus

„Tai – labai svarbus įvykis, nes tada ir tokie kaip aš prisimenami. Aš tada esu „tautos balsas“, o tai, pasak poeto, skamba išdidžiai. Bet kalbant rimčiau, tai su kiekvienais rinkimais jie tampa vis liūdnesni. Gal bent jūs žinot, kiek šiuo metu partijų Lietuvoje yra? Kiek vien krikščioniškais pavadinimais jų prisikūrė! Ar ne keturios? Krikščionybe it kokiu lapu dabar kiekvieną mėšlą dengia. Amerikoj, kur viename jos name ko ne visa Lietuva sutilptų, užtenka respublikonų ir demokratų. Ir viskas yra aišku kaip dvi rankos: kairė, dešinė. O pas mus? Ir kaip jie laksto per partijas, kaip avis į uodegą įkirpta. Vienądien – cirkininkai, kitądien – jau krikščionys. Perbėgėliams iš viso reikėtų drausti dalyvauti rinkimuose, nes tokie žmonės yra be nuomonės, kur vėjas pučia, į tą pusę ir linksta. Pagal Karo lauko įstatymą perbėgėlius abi pusės šaudydavo. O dabar, kaip girdžiu, jau ir teistųjų visa banda eina. Bet sako, anuos iš sąrašų jau išmetė, todėl tikėtina, jog atsiras kalinių partija.
O ką: Krikščionys kaliniai – juk gražiai skamba? Smagu bent tiek, kad tarp bandžiusiųjų į rinkimus prasmukti teistųjų tradicinės partijos liko uodegoje. Laikraštyje skaičiau, kad tokiais lyderiais tapo paksiniai, t.y. partijos Tvarka ir teisingumas atstovai  (55) bei darbiečiai
(38).“

– apie krizę

„Parodykit man, kaip ta krizė atrodo. Gal todėl, kad mažai iš namų teišeinu, per žiemą net bažnyčion nenupėdinu, aš jos nesutinku. Visi apie ją šneka, rėkia, o kas realiai ją matė? Nors mano pensija yra minimali, bet prasikalsčiau Dievui sakydama, kad jos man neužtenka. Smetonos laikais jokios jos nebuvo. Aš gimiau 1915 metais, du baisius karus pragyvenau, pokario ir kitokių suiručių baisybes mačiau ir už tai sakau: nevarykit Dievo į medį, nes paskui neiškelsit JO. Jei ir yra Lietuvoje krizė, tai tik proto ir sąžinės. Sako, pensininkams labai sunku gyventi. O kodėl sunku? Pensiją atneša, socialinę darbuotoją pagelbėti atsiunčia. O kiek čia senam žmogui ir tereikia. Žinoma, maža bus pensija, jei iš jos reikės vaikus ir anūkus išlaikyti, bet pensija ne tam juk mokama.“

– apie kainas

„Sakot, kyla maisto kainos? Gerai, kad kyla. Gal pagaliau žmonės atsimins, kad ant žemės gyvena. Aš, šimtametė, dar savo bulvikių, morkiukų užsiauginu, savo agurką griaužiu, o jaunos moterys it staininės po langais dilgėles augina, savo svogūno laiško neturi. Tik laukia dantis iššiepusios, kada pašalpą atneš. Ir visuomet keiks, kad per mažai gavo. Kur tai matyta, kad kaimo žmogus, o dar turėdamas pulką vaikų, karvės nelaikytų, paršiuko nenusipenėtų? Išpaikino valdžia žmones su pašalpom, oi išpaikino, veltėdžių priaugino. Nė cento negalima duoti už dyką, jį užsidirbti reikia, o tada ir kainos nekils. Dirbkit, „paškustvos“, ir nereikės į svetimą gerą dantų šiepti, ir parduotuvėse brangiai mokėti. Visuomet verkė duonelė tinginio valgoma.

– apie sukčius

Va tuos brudus tai reikia naikinti. Anądien įvirsta į mano trobelę tokia moteriškaitė: sako,  jūs man tiek nemalonumų pridarėt, buvo jums paskirta ir manų, ir cukraus, ir dar kažko. Bet jūs neatsiėmėt ir dabar turiu jums 180 litų atiduoti. Ir kiša man 200 litų, girdi, 20 litų
grąžos reikia. Bet aš atsakiau, jog ji sau pasiliktų ir kruopas, ir pinigus, nes man nieko nereikia. Dar norėjo pensininkės pažymėjimą išpešti, bet aš į kalbas nesileidau. Tada ji tarsi pyktelėjo, sako, gerai, jei jau šitaip, einu pinigų iškeisti ir atnešiu. Tebekeičia iki šiol. Aš jos būčiau nė neįsileidusi, bet pagalvojau, jog mano globėjėlė Elenytė atėjo. Matyt, begėdė galvojo, jog aš sena ir neįtarsiu klastos, norėjo pamatyti, kur piniginę laikau. Net baisu, kaip senukus tokie sukčiai „maudo“.

– apie meilę

Meilė – tai gražu, mylėti reikia. Bet mane patys vyrai nuo meilės atšaldė. Tuo metu, kai pradėjau apie meilę nutuokti, netyčia nugirdau dviejų vyrų pokalbį. Jie gyrėsi savo nakties nuotykiais. Ir man taip bjauru pasidarė. Dabarties psichologai sakytų, jog gavau šoką.
Vėliau mačiau ir savo draugių „nutekėjimo laimę“. O apie dabartines santuokas ką ir bekalbėt… Šeimos išsidraskiusios, vaikai be tėvo auga, dažnai ir mamos šunkeliais pasuka. Stebėdama iš šalies šeimyninių laimių nuotrupas, niekada nesigailėjau likusi viena. Nebus kam
verkti mirus, o kadangi turtų nesusikroviau, tai nebus kam ir dėl jo plėšytis. Bet turiu visko, ko man reikia.

– apie mirtį

Kiekvieną vakarą Dievo paprašau ramios nakties ir lengvos mirties. Mirties nebijau, netgi laukiu. Kodėl? Ogi įdomu, kas už tos ribos yra. Šioje žemėje aš jau viską patyriau, tad ko čia besitrinti. Visiems sakau, kad man mirus neneštų gėlių. Gėlės man labai patinka, aš jas labai myliu. Matai šitą rožę? Ją man seniūnas padovanojo, kai man buvo 90. O šitas, kai sukako 95-eri. Susidžiovinau ir turiu atminimą. Matai, kaip gražiai sudžiūvo? Gėles reikia dovanoti, kol dar akys mato, kol širdis jomis gali džiaugtis, o po mirties gėles žmonės neša tik dėlsavo pačių fanaberijos.

– apie norus

Norėčiau gauti padidinamąjį stiklą, kad skaityti galėčiau. Turiu vieną, bet jis jau per silpnas man. Kažin, ar jie visi vienodo stiprumo tėra? Labai mėgstu skaityti, o akys jau apžlibo. Nėr ko norėti, viskas susidėvi. Aš nesuprantu tokių senų žmonių, kurie nori tokios sveikatos kaip jaunystėj. Tokie jie gal į Dievą netiki, nes antraip žinotų, jog Dievas sukūrė žmogų, bet ne amžinąjį variklį. Tiems, kurie nori kuo ilgiau sveiki išlikti, galiu patarti: šypsokitės gyvenimui ir gyvenimas šypsosis jums. Ne tokias negandas lietuviai atlaikė, atlaikys ir šiuolaikines. Tik iš kalinių krikščioniškosios partijos nieko neberinkite į valdžią, neprileiskite jų prie lovio, išmokite vienąkart atsirinkti. O jei manote, jog aš labai sena, tai žinokit, jog viskas taip neseniai buvo…

3 Komentarai

  1. Dana

    2011 - 02 -17 15:19

    Smagu, kai Dievas leidžia sulaukti tokios gražios senatvės. Senų daug, bet šitaip protaujančių tikrai vienetai. Palinkėkim tai močiutei 100.

  2. Aldona

    2011 - 02 -17 17:20

    Pažįstu Oną. Smarki buvo anuomet, tokia ir dabar. Ji tikrai moka šypsotis gyevnimui. Daugiau apie tokius žmones rašykit.

  3. kaimynė

    2011 - 02 -17 20:27

    Labai teisingai senoji sako, pats velnias nebesusigaudys nei kiek tų partijų, nei kiek tų krikščionių. Dori į rinkimus nebeina, o prie lovio visi “krikščionys” pešasi.