2020 sausio
23
Ketvirtadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Socialiniu būstu džiaugiasi visas kaimas

    Siųsti Versija spausdinimui

    Nijolė PETROŠIŪTĖ

    Artėjančios žiemos su nerimu avariniame pastate laukusi daugiavaikė šeima šiandien gyvena įkurtuvių nuotaikomis. Tokios rajono Savivaldybės dovanos jie tikrai nesitikėjo. Sako, nukrito tarsi iš dangaus. Jie troškę tik šiek tiek normalesnių sąlygų, o čia – šiiiiitoks namas. Tiesa, dar nepaskirtas jiems, bet jau pažadėtas.

    Reikėjo stogo

    Steponkaimio Saulius Lukošius, nors amžiumi dar jaunas žmogus, turi daug karčios gyvenimo patirties. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus jis svajojo apie gražią šeimą, apie laimingą gyvenimą. Deja, TAS, kuris tvarko mūsų likimus, kažkodėl turėjo kitokių planų, ir Sauliui iš šeimyninio gyvenimo liko tik pulkelis vaikų, kurių jų gimdytoja gera valia atsisakė: 8-mečių dvynukų, 9-erių Monikos ir 11-kos Šarūno. „Iš pradžių prisiglaudžiau pas tėvus. Bet su keturiais vaikais nedidelėje kaimo trobelėje buvo ne
    tik ankšta. Buvo gaila ir tėvų, kuriems aš atnešiau visas savo nepavykusio gyvenimo problemas. Tad žvalgiausi, kur galėčiau rasti nors kokį stogą virš galvos“, – pradeda
    pasakoti Saulius.

    Steponkaimis tuščių namų lyg ir nestokoja, tačiau koks yra jų teisinis statusas, Saulius nežinojo. Todėl jis dar praeitai žiemai nesibaigus nuvyko į rajono Savivaldybę -
    gal ši kokį socialinį būstą turėsianti. Po ilgo šios institucijos durų varstymo jam buvo pasiūlyti du kambarėliai buvusiame kolchozo kontoros pastate. Saulius neslepia:
    kai jis apžiūrinėjo būsimą savo būstą, kuriame ketino prisiglausti su ketvertu vaikų, pasidarė šiurpu. Be langų, be durų, įlūžusiomis lubomis. „Patalpoje jautėsi metalo kvapas. Matyt, ne per seniausiai buvo pjaustomi vamzdžiai. Net krosnies nebuvo. Bet gyventi kažkur juk reikėjo, pasirinkimo kaip ir neturėjau. Todėl puoliau tvarkyti tai, ką buvo įmanoma sutvarkyti: užkaliau langus, įstačiau duris, sulipdžiau krosnį, išdažiau, ištapetavau…“ Saulius sako, kad vietoje rasta realybė nė iš tolo nebuvo panaši į Savivaldybėje jam rodytas būsto nuotraukas. Pagal nuotraukas jam buvo pasiūlytas normalus būstas. Panašu, kad ponai valdininkai nė nesivargino pasižiūrėti, ką iš tiesų šeimai siūlo.

    Baimės akys

    Kai su Steponkaimio seniūnaite Genovaite Mosteikiene aplankėme S. Lukošių, mus pasitiko žydintis darželis, švariai nušluotas kiemas. Mažučiame kambarėlyje – lovytė
    prie lovytės, bet tėvas sakė, kad išsitenka, prabangoje niekada nesimaudę, tad ir dabar didelių pretenzijų gyvenimui nereiškia. Tik prisipažino, kad net ne su nerimu, o su didele baime laukiantys žiemos, nes šiųmetės vasaros liūtys parodžiusios jų būsto patvarumą: „Kai pradėjo pliaupti, tai nespėjom net indų po vandens čiurkšlėmis kaišioti ir vandenį iš jų pilstyti. O kaip bus žiemą, kai šitiek sandarumo tėra? Kaip reikės su vaikais nesušalti, jei mūsų butas tarsi ant šakos pakabintas, po apačia stūgauja vėjai, viskas sulūžę, supuvę?“

    G. Mosteikienė buvo bebandanti atsargiai patikrinti kitų patalpų stiprumą, bet apsigalvojusi gręžėsi atgal – dar skradžiai prasmegsianti.

    Kabinasi į gyvenimą

    Seniūnaitė G. Mosteikienė, kaip pastiprinimą pasikvietusi žurnalistus, sakė, kad Sauliaus šeimai reikia būtinai padėti: „Ar daug rasite vyrų, kurie iš girtaujančios žmonos
    pasiimtų vaikus ir išeitų į nežinią jais vedini? Jis yra iš tų nedaugelio, kuris negeria ir visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą.“

    Saulius su ašarom kalba apie du dar pas motiną likusius vaikus – penkiametį Luką ir vos pusantrų metukų slenkstį įveikusią Simutę. „Tiesiog širdis plyšta matant, kad
    Lukutis pusnuogis… basas… Mažoji dar namuose uždaryta. Stengsiuosi visom išgalėm ir tuos vaikelius atsiimti, tikiu, kad atsiras, kas man tuo klausimu padeda.“

    Saulius sako, kad šiandien jam su tokiu pulku vaikų jau nebėra sunku, nes vargelį vargti jau padeda Diana, taip pat daug gyvenimo druskos suvalgiusi moteris. Jos
    dukrytė jų šeimoje dabar yra vyriausia, o lapkritį Steponkaimyje turėtų sukleketuoti gandrai, pranešdami apie naują gyvybę. Tai kiek galvelių glaudžiasi po kiauru stogu? „Šiandien – penketas vaikų ir du suaugusieji. Nuo lapkričio vaikų bus šešetas. O kai Saulius parsives du pas motiną likusius, jų bus aštuonetas. Iš viso – dešimt
    galvikių“, – suskaičiavo seniūnaitė Genovaitė.

    Nei Saulius, nei jo gyvenimo draugė Diana nesiskundžia sunkiu gyvenimu, neverkšlena, kad sunku be darbo. Sako, darbo atsiranda, jei jo ieškai. Žinoma, gerai būtų, jei
    būtų kur įsidarbinti, bet iš kur darbo vietos Steponkaimyje? „Bet mūsų vaikai nuo kitų nesiskiria, juos kaip ir visi kaimiečiai paruošėme mokyklai“, – sako Diana. Jei
    tik būsto problema išsispręstų, tai kitos problemos pačios atšoktų.

    To nė nesapnavo

    Seniūnaitė su viltimi žvelgė į mūro namelį, stovintį netoli Lukošių būsto: „Jau daug metų jis čia stovi tuščias ir nyksta. Bala žino, kam jis priklauso? O gal niekieno?
    Jei taip Lukošiams šitą namuką? Darbštūs, tvarkingi žmonės jį bemat susitvarkytų ir gyventų laimingi. Ir mums smagu tokią gražią šeimą kaime turėti.“

    Kai šias seniūnaitės svajones „išdaviau“ vicemerui Sigitui Vaičiui, šis nustebo: „Tai negi tame krašte seniūno nėra? Tai negi socialiniai darbuotojai tokios problemos nežino?  O jei žino, tai kodėl mums nieko nesako? Mes tikrai negalime žinoti kiekvienos kaimo bėdos. Be abejo, tokiai šeimai būtina padėti ir tik džiaugtis reikia, kad tokių jų turime.“ Kadangi mudviejų pokalbis vyko paskutinėmis rugsėjo dienomis, vicemeras S. Vaičius sakė, kad šią problemą atnešėme pačiu laiku, nes kaip tik esąs paskelbtas konkursas socialiniams būstams pirkti ir rugsėjo 30-ąją jau bus baigti rinkti pasiūlymai. Taigi, labai tikėtina, kad bus kas nors pasiūlyta ir Lukošiams tinkamo.

    Vicemero žodis nuėjo tiesiai Dievui į ausį – Steponkaimyje buvo pasiūlytas tvarkingas, neseniai Anapilin iškeliavusios vietos senbuvės namelis su ūkiniais pastatais. Turto paveldėtojos netgi miesto gyvenimui netinkamus motinėlės baldus paliktų. S. Vaičius sakėsi neabejojąs, kad šis klausimas bus sėkmingai iki galo išspręstas. „Ko gero, reikės padėti ir dėl vaikų susigrąžinimo, jei vienam tėvui to padaryti nesiseks. Gražias šeimas mes privalome palaikyti.“

    3 Komentarai

    1. skaitytojas

      2011 - 10 -31 11:02

      Kodėl niekas neišklausė vaikų mamos? Straipsnyje atsižvelgiama tik į vieno asmens, t.y. Lukošiaus žodžius. Išties ten nėra taip “gražu” kaip atrodo. Siūlyčiau paimti interviu ir iš vaikų mamos, tada galėtumėt palyginti kas kaip yra. Kartais reikia atskirti miltus nuo pelų…

    2. žinanti

      2011 - 11 -11 20:39

      Kaip šitaip galima? Auksė-Sauliaus žmona buvo visiškai užguita, jokios teisės neturėjo. Net už vaikus pinigus neturėjo teisės paimti. Kaip negėda šitaip meluoti. Auksė niekada negėrė ir negeria. O Saulius paskutinis tinginys, niekur nepadirbdavo, nes visur jam būdavo per ,,sunku” Gėda gėda ir dar kartą gėda, šitiep meluoti.

    3. fff

      2011 - 12 -02 13:12

      melagiai