Socialinių paslaugų centras jau įsivėlė į teismus

Ugnė TIMONYTĖ

Raseinių socialinių paslaugų centras tik praeito rugpjūčio antroje pusėje atšventė įkurtuves kaip savarankiška viešoji įstaiga (VšĮ), bet jai jau reikia minti teismų slenksčius dėl pasikeitusio jos statuso, nes į teismą kreipėsi kai kurios buvusios šios biudžetinės įstaigos darbuotojos, kurios nebebuvo pakviestos į VšĮ. Moterys mano, kad buvo atleistos neteisėtai. Nukentėjusiomis save laikančios moterys teigia, kad pirmiausiai be darbo liko tos, kurios buvo nėštumo, gimdymo ar vaiko priežiūros atostogose. Tokių gal net apie 10 buvę. Jų nuomone, nebuvo jokio įstaigos likvidavimo, o tik paprasčiausia reorganizacija.

„Numirė“ darbdavys

Už borto likusios jaunos mamos viliasi teisme įrodyti, kad realiai jokios biudžetinės įstaigos likvidacijos nebuvo, tad ir atleisti jų nebuvo galima.

„Nėščią ar vaiką auginančią moterį išvis nėra lengva atleisti, nes ją gina įstatymai. Darbo kodekso 132 str. aiškiai nurodo, kokios garantijos yra numatytos tokioms moterims: „darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia moterimi nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta pažyma apie nėštumą, ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms“, „su darbuotojais, auginančiais vaikus iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta, jei nėra darbuotojo kaltės“. 136 str. irgi kuo aiškiausiai nurodo, kokioms aplinkybėms esant galima darbo sutartį nutraukti. Šių moterų atžvilgiu arčiausiai tiesos būtų straipsnio punktai, kad darbo sutartis gali būti nutraukiama „likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymą jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo.“ „Darbdaviui mirus darbo sutartis pasibaigia, jei ji buvo sudaryta patarnavimo darbams asmeniškai jam atlikti, taip pat kai nėra jo teisių perėmėjo“. Bet šie abu atvejai, mano įsitikinimu, netinka, nes darbdavys tebėra gyvas“, – kalbėjo teisininkas Vaidotas Parnarauskas.

Moterys redakcijai pasakojo, kad iš tiesų nei darbdavio pakasynų, nei laidotuvių tikrai nebuvę, nes ir toliau yra tęsiamas europinis projektas, teikiamos tos pačios paslaugos, išlieka analogiška struktūra ir net 2011 metų rugpjūčio 2 dienos rajono Tarybos sprendime, kuriame numatyta likviduoti biudžetinę įstaigą „Socialinių paslaugų centras“, kalbama apie tai, kad biudžetinės įstaigos teisės bei pareigos perduodamos viešajai įstaigai, kurios pavadinimas irgi toks pat – VšĮ „Socialinių paslaugų centras“. „Tas
„nabašnikas“ tikrai tebėra gyvas, o „laidotuvės“ buvo suorganizuotos tik todėl, kad būtų galima atsikratyti kažkuo neįtikusiomis darbuotojomis.“

Patys nežino, ko nori?

Atleistosios moterys guodėsi, kad jomis atsikratyti ketinanti Savivaldybė netgi nerandanti visoms vienodų atleidimo motyvų: vienais atvejais, kaip antai Alma Karavaičikienė iš Šiluvos, atleidžiama todėl, kad ji nevietinė, važinėjanti iš Raseinių, tuo tarpu Dariną Bražienę, gyvenusią ir dirbusią Raseiniuose, pakeitė darbuotoja iš Viduklės. „Skaudu, kad net tokiu atveju yra taikomi dvigubi standartai, nebesistengiama net įtikinamiau užsimaskuoti“, – liejo širdgėlą pašnekovės.

A. Karavaičikienė turi rimto pagrindo įtarti, kad ją bėdos užgriuvo dėl nelojalumo valdančiųjų partijai, nors ji niekada jokiai nepriklausiusi ir labai nenorėjusi priklausyti. „Aš mylėjau savo darbą ir man buvo visai nesvarbu, kokių politinių pažiūrų yra žmogus, su kuriuo man reikia dirbti, kurį reikia lankyti. Bet kai dirbau socialine darbuotoja Viduklėje, man buvo tiesiai pasakyta, kad ši vieta priklauso partijai Tvarka ir teisingumas. Pagalvojau, kad kažko nesupratau. Paskui jau radosi ir tokių, kurie iš šalies draugiškai patarė stoti į tą partiją, kad toliau ramiai gyvenčiau ir vargo nematyčiau. Nepaklausiau, todėl netrukus išties teko Viduklę palikti. Tada aš atsidūriau Ariogaloje. Ten paliko man tik 0,75 etato. Iš pradžių dar padengdavo važinėjimosi išlaidas, o paskui ir tai atėmė. Ėjau, maldavau, žeminausi, verkiau, kad nors tą ketvirtį etato pridėtų. Šiaip aš esu tvirta moteris, bet… Juk aš viena du vaikus auginu. Patys žinote, kokie atstumai iki Ariogalos ir kiek kainuoja kelionės. Vėliau atsidūriau Šiluvoje. Ir štai – finalas…

Bent kol kas. Labai skaudu: mes dirbome tam, kad mažiausieji žmonės nebūtų skriaudžiami, žeminami, o kaip su mumis pačiomis pasielgė…“

Dviejų mažamečių vaikų mama Darina Bražienė sako, kad jai į akis niekas taip nepasakęs tikrosios jos atleidimo priežasties, nors ji to nesyk atkakliai klaususi. „Aš norėjau, kad man tiesiai šviesiai pasakytų, kodėl aš netinku dirbti socialinių paslaugų centre, nepaisant įmonės statuso ar pavadinimo. Aš manau, jog visus darbinius reikalavimus tikrai atitinku, nes turiu aukštąjį universitetinį išsilavinimą, baigiau magistrantūrą ir būtent socialinio darbo. Turiu ir tarptautinės patirties, nes esu dirbusi Anglijoje senelių namuose. Galėčiau net rekomendacijas atvežti, jei to reikėtų. Bet vietoje manęs priėmė mergaičiukę iš Viduklės, centre išdirbusią gal 2-3 mėnesius, tik dabar į kolegiją įstojusią. Tiesa, su partiškumu mano reikalai silpni.“

Sandra Maslauskienė į teismą dar nesikreipė, nes kiti rūpesčiai ją slėgė, mat žinia apie atleidimą beveik sutapo su gimdymu. Buvo vieno vaiko priežiūros atostogose, kai pradėjo lauktis kito. Ji augino vienerių metukų vidutinę negalią turinčią dukrelę, o spalio 24-ąją gimė dar viena dukrytė. „Tačiau tokio savivaldybės „pasveikinimo“ su naujagime niekam nelinkėčiau – du kūdikiai ant rankų ir be darbo.“

Violeta Augustaitienė, esanti motinystės atostogose, neslepia įtarianti, kad visos šios permainos būtent dėl jos ir vykusios, kad ji, kaip centro vadovė, į darbą grįžti nebegalėtų. Bet kartu su ja ir dar keleto buvo atsikratyta. „Apie permainas savo buvusioje darbovietėje sužinau iš interneto. Buvau gavusi raginimą atvykti dėl darbo sutarties nutraukimo, bet nevykau. Tegul jie kol kas vieni žaidžia savo politinius žaidimus, o aš žaisiu su savo kūdikėliu. Kiekvienam savi „žaisliukai“.

Likvidacija ar reorganizacija?

V. Augustaitienė taip pat mano, kad socialinių paslaugų centre vyko ne likvidacija, o reorganizacija: „Jei yra likvidacija, tai viskas ir likviduojama, neperduodami jokie reikalai, joks turtas. Likvidavo ir nieko nebeliko. Tuo tarpu kas šiuo atveju nutiko? Netgi tuo pačiu Tarybos sprendimu ir likviduojamas centras, ir VšĮ kuriama. Juk visa veikla vyksta toliau kaip ir vykusi, VšĮ perduotos visos funkcijos. Aš pati buvau paruošusi projektą. Pagal jį penketą metų negalima nieko keisti, tad kokia čia reorganizacija?
Paskaitykite pirmąjį Tarybos sprendimo „Dėl Raseinių savivaldybės biudžetinės įstaigos „Raseinių paslaugų centras“ likvidavimo ir viešosios įstaigos „Raseinių socialinių paslaugų centras“ įsteigimo punktą: „likviduoti LR Civilinio kodekso 2.106 str. 1 p. pagrindu Raseinių rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos „Raseinių socialinių paslaugų centras“ veiklą, prieš tai gavus VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ patvirtinimą, jog likviduotos įstaigos teises ir pareigas perdavus naujai įsteigtai VšĮ „Raseinių socialinių paslaugų centras“ nebus pareikalauta grąžinti iš rajono savivaldybės biudžeto pagal 2009 m. birželio 30 d. pasirašytą finansavimo ir administravimo sutartį (…) gautų lėšų. Taigi perdavus likviduotos įstaigos teises ir pareigas.“

A. Karavaičikienei apmaudu girdėti, jog yra teigiama, kad atleido tuos, kurie blogai dirbo: „Jei mes blogai dirbome, tai kodėl mūsų už tai nebaudė? Kodėl neatleido tuomet? Kodėl dėl keliolikos „blogai dirbusiųjų“ reikėjo net įstaigą likviduoti? Negi kitokių sprendimų nebebuvo galima rasti?“

„Mūsiškės savivaldybės sprendimai dažnai neturi logiško paaiškinimo, tad geriau ir neieškokime atsakymo, kodėl atleidžiami magistrai, priimami su viduriniu išsilavinimu abiturientai, kodėl vairuotojo pažymėjimo neturinčiai moteriai patikima prižiūrėti automobilius. Mes – ne prieš ją. Ji gera, rami našlė, jai tikrai reikia darbo. Bet…“ – dar vienas komentaras.

Sprendė politikai

VšĮ „Socialinių paslaugų centras“ vadovas Arvydas Spurga mano, kad viskas padaryta teisėtai: „Aš, kaip naujos įstaigos vadovas, juk galiu pasirinkti savo komandą? O paimti visų negalėjau. Tačiau noriu pasakyti, jog likvidaciją ne aš sugalvojau, toks buvo Tarybos politinis sprendimas.“ A. Spurga neslepia, kad pasirinkti komandą jam padėjo jo aplinkos žmonės, nes jis esąs kaip ir naujas žmogus, darbuotojų gerai nepažinojęs. O kas susiję su įmonės statusu, tai viskas esą teisingai, nes biudžetinės įstaigos reorganizuoti negalima, galima ją tik likviduoti. Tas ir buvo padaryta. Joks automatinis perdavimas neįvyko, tad ir reorganizacijos nebuvo.“ A. Spurga sako, kad naujasis jo vadovaujamos įstaigos statusas suteikia galimybę patiems užsidirbti pinigų, ką nuolat akcentuojąs ir meras. Jau ir dabar dalis funkcijų esą sumažinta. O dėl teismų, į kurį kreipėsi darbo netekusios moterys, sakė, kad teismai tam ir yra, kad teisinius ginčus spręstų.