2019 balandžio
20
Šeštadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Spaudos žodis

    Siųsti Versija spausdinimui

    Viktoras VITKUS

    Spaudos laisvė – viena pagrindinių piliečių teisių. Gegužės 3d. – Pasaulinė spaudos laisvės diena, o gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Trumpai dirstelėkime į tuos brangius lietuviams laikotarpius.

    Lietuviškojo žodžio spausdinimo draudimas galiojo 1864 – 1904 metais ir buvo siejamas su 1863 metų sukilimu. Tačiau ir po 1904 metų tikroji žodžio laisvė pilna apimtimi nebuvo atgauta,  daugelis leidinių Lietuvą pasiekdavo iš Tilžės, Peterburgo bei kitų užsienio miestų.

    1909 metais Vinco Kudirkos raštuose, išleistuose Tilžėje, apžvelgiama lietuvių kūryba, lietuviškų laikraščių publikacijos, spaudos draudimo pasekmės bei kita. Tuomet jis rašė: „(…) Jau 30 metų su viršum kenčiame tą Maskolių neteisybę. Per tą visą laiką priversti esame savo apsišvietimui gabenti lietuviškus raštus slaptomis iš užrubežio…

    Matote, Maskolių valdžia, išvydusi, kad lietuviai bunda skaitydami savo raštus ir sprūsta iš sumaskolinimo ir pravoslavijos nagų, ėmė su neišpasakyta smarkybe persekioti ir lietuviškus raštus, ir žmones juos skaitančius“. Žymiai vėliau,1927 metais, Kaune Aušrininkų organizacijos leidinyje Nr. 6 buvo spausdintas V.Kudirkos straipsnis „Cenzūros klausimas“, kurio žanrą autorius pavadino – pasaka, nepasaka.Leidėjai pastaboje pažymėjo, kad straipsnis perspausdintas iš V.Kudirkos raštų I tomo ir kalba šiek tiek taisyta.

    1883 metais Tilžėje išėjo pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“, skirtas Rusijoje gyvenantiems lietuviams. Šiame laikraštyje buvo skiriama daug dėmesio lietuvių sulenkėjimui, buvo stengiamasi atkurti tautiškumo sampratą. Tam tikslui tarnavo ir iš Prūsijos bei Amerikos gabenamos knygos bei kiti leidiniai. Laikraštyje „Lietuva“ Nr.4 1897m. rašoma : „(…) Lietuvos šviesuoliai pirmiausi pradėjo darbą pakėlimui lietuvių, bet jau matoma, pradeda ilsti. Europoje atsirado pirmutinis lietuviškas tautiškas laikraštis „Aušra“, jai užmigus, perlėkė kaip meteorai kiti, iki neatsirado „Varpas“ ir paskui „Ūkininkas“. „Varpas“, kaipo senesnis, jau užsnūdo… Kieno čia kaltė, mes nesprendžiame, bet negalime neištarti, kad liūdni atsitikimai mažina žmonių pasitikėjimą, savo tautiškas priderystes. Juk ant negalinčių nieko tvirto sutverti, tauta negali remti savo ateities….“. „Varpo“ 1897m. Nr.1 yra ir kitų, svarbesnių lietuviškų laikraščių apžvalga.

    „Vienybės“ laikraštyje Nr. 3 kalbama apie Žiemkenčio norą Tilžėje steigti pirmą lietuvišką spaustuvę. Buvo rašoma, kad Tilžėje  lietuviškos knygos spausdinamos jau seniai, bet darbininkų, mokančių lietuvių kalbą, nėra.

    Laikraščio  „Darbininkas“ Nr. 19 spausdinamas iškilaus visuomenės veikėjo J.Šliupo straipsnis „Inkvizitoriai 19 šimtmečio“, kuriame nušviečiamas Mintaujos gimnazijos rusifikavimas.                      .

    Tą pačią temą gvildena ir „Tėvynės Sargas“ Nr. 1. Rašoma, kad 34 tėvai pareiškė protestą prieš agresyvų ir žeminantį rusifikavimą. Tačiau „apie 30 atsirado niekšų, sutikusių maskoliškai melstis“.                  .

    Laikraštis „Garsas“ Nr. 52 aprašo ginčą Simne tarp lietuvių ir lenkų dėl bažnytinių giesmių, pasibaigusį skundu policijai dėl lietuvių saugomos nelegalios literatūros.

    V. Kudirka rasdavo laiko domėtis ir lietuvių literatūros jaunųjų kūrėjų darbais. Taip jo akiratin pateko girkalniškio Aleksandro Fromo Gužučio drama „Ponas ir Mužikai“, išleista Tilžėje 1893 metais. Joje aprašomas Lietuvos gyvenimas 1853-1859. Apie šį kūrinį V.Kudirka rašė: „(…) Nevisai pasisekė Gužučiui ši drama, gali būti dėl tų pačių priežasčių, kaip paprastai pradžia. Vienok, jeigu Gužutis norės toliau lavinti savo dovaną prie dramos dalykų, kurių turime jam pripažinti, ir nepatingės remti ją ant artimesnio įsižiūrėjimo į gyvenimą, tikimėsi sulauksią tikros literatūros kvietkos.“              .

    „Lietuvių laikraštis“ 1904-10-02 tapo pirmuoju legaliu periodiniu leidiniu, išėjusiu po spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimo. Šį laikraštį nuo 1904 iki 1906 metų redagavo Antanas Smilga (gim.1864m.), remiamas Peterburgo Lietuvių ir žemaičių labdarybės draugijos ir Dvasinės akademijos profesorių. Reikia pasakyti, kad nuomonių apie šį laikraštį būta įvairių. Vieni tyrinėtojai teigė, kad jame vyravo konservatyvi kriokščioniška kryptis, kiti – kad jis neatspindėjo realaus Lietuvos visuomenės gyvenimo, treti tyrinėtojai manė, kad laikraštis neturėjo aiškios politinės krypties ar religinio nusistatymo. Minimas ir paties leidėjo ir redaktoriaus A.Smilgos nesugebėjimas finansiškai tvarkytis. Skolos, įsigyjant savo spaustuvę, įtakojo laikraščio leidybą, nors teigiama, kad prenumeratorių nestigo. Nemaža kritikos gavo leidėjas dėl savotiško keliaklupsčiavimo prieš caro režimą. Nepaisant to, leidinys pasižymėjo gera poligrafine kokybe, kiti kritikai akcentavo jo informatyvumą, lietuvybės propogavimą, kokybiškai pieštus iškilių lietuvių veikėjų dr. J.Basanavičiaus, vyskupo M.Valančiaus, Tėvo A.Rudamino, kunigaikščio, Žemaitijos vyskupo M.Giedraičio ir LDK kunigaikščių portretus.

    Nemaža diskusijų sulaukė redaktorių vaidmens nustatymas. Oficialiuoju redaktoriumi ( Nr. 1-3 ) pasirašinėjo K. Narutavičius. Tik nuo Nr. 4 išvystame A.Smilgos pavardę. J.Tamošiūnas teigia, kad faktiškuoju redaktoriumi buvo K.Vairas – Račkauskas.

    N.Smalstys gi mano, kad faktiškuoju redaktoriumi buvo iškilusis mūsų žemietis Jonas Mačiulis – Maironis. Beje, 1894 – 1909 m. Maironis buvo Peterburgo Dvasinės akademijos inspektoriumi. Tyrinėtojas R.Adomavičius teigia, kad 1905 metais Peterburge „Lietuvių laikraščio“ kaštais išleidžiami Maironio „Pavasario balsai“. Tais pačiais metais skelbiamas straipsnis „Apie lietuviško liežuvio išguldymus po mūsų mokyklas“ ir „Par skausmus į garbę“, 1906 metais – „Lietuvos istorija“. Gal būt pirmasis Maronio straipsnis, išėjęs 1904m. šiame laikraštyje, buvo „Lietuviškųjų raidžių klausimas“.

    Reikia sutikti su Arvydu Surbliu, kad „Lietuvių laikraštis“ buvo progresyvus reiškinys lietuvių periodikos raidoje, sektinas pavyzdys kitiems periodiniams leidiniams. Be Maironio laikraštyje savo laiku dirbo kun. J.Balvočius – Gerutis, J.Basanavičius, kun. R.Būčys, F.Bugailiškis, kun. Bl. Česnys, L. Gira, Jovaras, Vaižgantas, S.Kymantaitė, M.Yčas, K.Sakalauskas – Vanagėlis ir kt.

    A.Smilga mirė 1920m., palaidotas su žmona Jadvyga Dausinaite – Smilgiene Raseinių kapinėse. 1991-11-11 jo kapas įrašytas į Išaiškinamųjų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą (paminklo vertė – istorinė). A.Smilgos biografija domėjosi žinomas kraštotyrininkas, mokytojas T.Globys.

    P.S.  Citatų ir laikraščių ištraukų tekstai netaisyti.

    Komentarų nėra