2019 balandžio
20
Šeštadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Standartai, legendos, kasdienybė

    Siųsti Versija spausdinimui

    Viktoras Vitkus

     Natūralu, kad dauguma šalies miestelių nori turėti savo iškilesnį paminklą, pastatą ar kitą objektą. Ne išimtis ir mūsų rajonas. Ariogala didžiuojasi šaltinėliu, Gedimino stulpais, Šiluva – bazilika ir koplyčia (dabar paminklu popiežiui Jonui Pauliui II) ir t.t. Betygalos neįsivaizduojame be paminklo Vytautui Didžiajam.

       Galbūt vertėtų kiek apsistoti ties legendų „darymo“ reiškiniu, kurio šaknys ganėtinai gilios. Dar P.Galaunė yra sakęs: “(…) mūsų miestuose ir miesteliuose pastatytieji paminklai dažniausiai yra tik masės – akmenų ir cemento krūvos. Ir nieko jie nesako nei mūsų protui, nei širdžiai…“. 

      Pasidomėti šia tema paskatino istorijos mokytojo J.Janušo pasakojimas apie Vytauto Didžiojo atvaizdo skulptūroje tiražavimą. Viešiedamas Užnemunėje jis pamatė šio kunigaikščio skulptūrą, kuri buvo labai panaši į betygališkę. Vietinis šviesuolis paaiškino, kad tai Antano Aleksandravičiaus darbas.  

      Kaip galėjo atsitikti, kad sau vietą rado dvi beveik identiškos skulptūros? Ar tai vieno meistro darbas? Gal ir ne. Žinoma, kad Marijampolėje A.Aleksandravičius dėstė piešimą kitam Aleksandravičiui – Petrui. Mokytojas garsėjo kaip puikus klasikinio piešinio meistras. Be kitų savybių jis turėjo ir „silpnųjų“. Dar 1921m. J.Vienožinskis apkaltino A.Aleksandravičių pernelyg dideliu patriotizmu, kuris kartais įsilieja į snobizmą. Ar šios savybės turėjo įtakos jo mokinio P.Aleksandravičiaus kūrybai, galima tik spėlioti. 1935 metais atsiskleidė jo, kaip daug žadančio menininko, kūryba. Būtent pas jį ir buvo Betygalos šaulių užsakyta Vytauto Didžiojo skulptūra. Skultūros autorystės klausimas paaiškėjo tuomet, kai 1980m., laiko, lietaus, šalčio ir saulės paveiktas, paminklas pradėjo irti. Specialistų nuomone, paminklą reikėjo lieti iš naujo. Senąsias skulptūros formas pavyko rasti pas autorių P.Aleksandravičių.

       V.Grybas, kuriam ne svetima Vytauto Didžiojo tematika, sakė:“(…) greičiau tik kulto dalykų duokit šen. Kokie jie bus – nesvarbu: tik pigiau dirbkit“.  Taip atsirado tiražavimas, lygiagrečiai lydimas naujų legendų kūrimo.

     Tiesa, kai kurios legendos virto anekdotais. Tas pats V.Grybas per savo mokinio A.Šimkūno Vytauto Didžiojo skulptūros atidengimo iškilmės Veliuonoje pastarajo paprašė, kad  nesakytų, kas jo mokytojas. Reikia pasakyti, jog veliuoniškiai saikingai kalba apie šį kūrinį.

       Naujos  legendos dažniausiai kuriamos remiantis romantizuotais pasakojimais, kur tiesos faktai metams bėgant blanksta. Gaila, kad to nevengia ir savivaldybės atstovai. Eklektiška Betygalos (Pilkalnio) koplyčia, statyta XIXa. pagal musulmonų tradicijas su pretenzijomis į neogotiką, vadinama  unikalia.

       Atsargiau ją apibūdina žinomi architektai ir istorikai. Drąsiai žengdami savo „tiesos“ keliu, naujųjų legendų kūrėjai įvardina statybos datą, nesiremdami jokiais archyviniais dokumentais. Pasak jų, koplyčia buvo statyta 1892m., nors leidimas statybai buvo išduotas tik 1906 metais.               

      Kalnų inžinierius Pluščiauskas įvardintas kaip dvarininkas, net grafas (gana retas didiko titulas Lietuvoje). Turi savas legendas ir šalia ant piliakalnio esanti, anksčiau restauruota koplyčia.               

      Taip Biliūnai jau turi du architeltūros paminklus: Biliūnų dvarą ir Volų gynybinę sieną. Nenorim mes archeologijos objekto – Volų gynybinių įtvirtinimų – duok šen sieną, jeigų ne Kinijos, tai nors mažesnę… 

      Teko girdėti, kad žinomi mūsų krašto archeologijos paminklai priskiriami kitiems tūkstantmečiams. Žinoma, “dainuojamosios“ kraštotyros atstovai reikalingi, bet vargu ar Raseiniai taps unikalių statinių ir didingų paminklų rajonu.                                       

     

    Komentarų nėra