2019 kovo
22
Penktadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Statybininkai grįžta prie žemės

    Siųsti Versija spausdinimui

    Arūnas Dambrauskas

    Tarp statybininkų yra nemažai buvusių žemdirbių. Prieš keletą metų jie pabėgo iš kaimo, išgirdę apie pasakiškus betonuotojų, mūrininkų, plytelių klojėjų uždarbius.               

      Sakoma, jog dabar tie sūnūs paklydėliai vėl žvalgosi atgal į kaimą ir planuoja sugrįžti prie žemės ūkio.    

      Teigiama, kad šiuo metu statybininko darbo valanda kainuoja 11 – 12 litų, pernai jos kaina buvo 15 – 18 litų, o užpernai – apie 20 litų.             

      Tokius duomenis pateikė statybos kainodarą sudaranti bendrovė „Sistela“.

      Tačiau labai nelengva gauti ir 11 – 12 litų už valandą, nes darbo rankų paklausa vis mažėja. Tai rodo augantys bedarbystės mastai – pirmąjį šių metų ketvirtį į Darbo biržą kreipėsi 89 tūkstančiai žmonių.                    

      Atpigusi statybininkų darbo jėga vilioja tuos privačių namų statytojus, kurie nelinkę sudarinėti oficialių sutarčių su firmomis, bet stengiasi tiesiog pasisamdyti vieną kitą nagingą vyrą ir taip sutaupyti.            

      Tačiau individualieji namai sudaro gana nedidelę statybos objektų dalį. Daugiausiai statybos darbų šiuo metu užsako valstybinis sektorius – švietimo ir gydymo įstaigos.           

      Valstybinėms įstaigoms pavienių darbininkų nereikia – jos skelbia viešuosius konkursus ir samdosi įmones.

      Tad gali būti, kad žemės ūkio laukia darbo jėgos antplūdis. Prieš kelis metus toks antplūdis būtų buvęs labai reikalingas, tačiau šiuo metu situacija yra gerokai pasikeitusi.              

      Antai dar 2008 metų pabaigoje Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas bėdojo, kad melžėjos kaime negalima surasti net siūlant iki 2000 tūkstančių litų, o traktorininko – iki 3000 tūkstančių litų atlyginimus „į rankas“.                 

      Iš viso tuo metu žemės ūkio sektoriuje buvo užregistruota beveik du tūkstančiai laisvų darbo vietų. Dabar tų vietų gerokai sumažėjo. Vargu, ar kas siūlo ir didelius atlyginimus.          

      Nepaisant gerokai pasikeitusių aplinkybių, kaimas laukia savo sūnų paklydėlių. Juolab, kad įsibėgėja sezoniniai darbai.                     

      Tačiau jau teko girdėti darbdavių skundus, kad labai stinga rimtai darbuotis galinčių žmonių. Vienos kepyklos savininkas stebėjosi  negalintis rasti rimtų žmonių. Vos gavę avansą ar atlyginimą, jie prisigeria, pradeda vėluoti į darbą arba ateina į jį gerokai įkaušę.                 

      Niekam ne paslaptis, jog dalis buvusių auksarankių virsta auksinių gerklių savininkais ir kur kas mikliau darbuojasi taurele, nei kastuvu ar kokiu nors kitu darbo įrankiu.          

      Žinoma, nedaug vilčių, kad kaime tokie žmonės pasikeis ir vietoje pigaus alaus ims gerti pieną. Tačiau šansas yra, nes, kaip žinoma, darbas – geriausias vaistas nuo visų ligų ir negandų.

    Komentarų nėra