2019 birželio
25
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Sunkus Šiluvos angelų skrydis

    Siųsti Versija spausdinimui

    Liudvikas BAKAS

    Kiekvienas miestas ar gyvenvietė savo istorijoje turį puslapius, kuriuos norima kuo greičiau užmiršti. Ši istorija nėra maloni ne tik Raseiniams, bet visuomenė turi teisę žinot kad ir liūdną tiesą.  Kalbėsime apie Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios angelų kūrimo bei statymo peripetijas, kurios prasidėjo prieš 40 metų. Šias metais skelbsime 10 tokių kai kam nepatogių istorijų.

    Niekas negalėjo ir negali Šiluvos įsivaizduoti be architekto, inžinieriaus ir skulptoriaus Antano Vivulskio (beje sausio 10 dieną minėsime 101-ąsias jo mirties metines) suprojektuotos koplyčios. Projekto autorius buvo numatęs prieš koplyčią statyti dvi klūpančių angelų skulptūras. A.Vivulskis, miręs 1919 metais, negalėjo iki galo baigti savo sumanymo, nes koplyčia Šiluvoje buvo baigta statyti 1924 metais. 1970 metais kunigo Vaclovo Grauslio užsakymu skulptoriai tėvas ir sūnus Antiniai nulipdė iš gipso dvi monumentalias angelų skulptūras. Po metų (1971m.) architektas Vladas Eimutavičius pagal A.Vivulskio eskizinius brėžinius parengė koplyčios aplinkos sutvarkymo projektą, kur neatsiejamu ansamblio formantu tapo angelų skulptūros. Žinoma, sovietmečiu realizuoti tokį projektą buvo neįmanoma. Reikia stebėtis žmonių gebėjimais 20 metų slėpti gipsinius lipdinius. 1990m. kunigas V.Grauslys vėl grįžo prie angelų statymo idėjos. Į Kauną iš Ukrainos buvo atgabenti du didžiuliai granito akmenys, sveriantys po 25 tonas, pagaminti pjedestalai. Buvo surašyta neformali darbo sutartis tarp klebono V.Grauslio, kunigo Kalinausko ir skulptoriaus atlikėjoiš Aukštųjų Kaniūkų (Kauno raj.) Vygintu Ivoška. Pasak V.Ivoškos, tokia sutartis buvo pasirašyta tam, kad būtų laikomasi duoto žodžio,darbų termino. Šiandieną galima tik spėlioti, ar nereikėjo ją surašant „įvilkti į juridinį rūbą“.

    1992m. pabaigoje buvo iškalta pirmoji rymančio angelo skulptūra. Autorinę priežiūrą atlikęs Robertas Antinis (sūnus) konstatavo jos nepriekaištingą kokybę. Už šį darbą V.Ivoška gavo avansu 40 000 rublių. Bendra išbaigto kūrinio vertė siekė 120000 rb. 1992-11-04 mirus monsinjorui V.Grausliui finansavimas nutrūko. Pasak skulptoriaus R.Antinio, V.Ivoška, dirbęs aštuonis mėnesius, prarado daug sveikatos ir patyrė moralinę skriaudą. 1994-09-16 Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus komisija (joje dalyvavo tėvas ir sūnus Antiniai) taip pat patvirtina nepriekaištingą skulptūros išpildymą. V. Ivoškos patikėtinis V.Jonaitis ir skulptorius R.Antinis kreipėsi į vyskupą S.Tamkevičių ir kardinolą V.Sladkevičių paramos. Vėliau buvo kreiptasi į Vyriausybės patarėją religijų klausimais P.Plumpą, o Vyriausybės kanceliarijos referentė kultūros klausimais inicijavo skulptūrų gamybos ir pastatymo apskaičiavimus. 160 000 litų – tiek reikėjo medžiagoms, įrankiams, atlyginimui už darbą, gipsinių modelių restauravimui, avansinėms lėšoms, 16 tonų keliamosios galios krano panaudojimui, elektros energijos kaštams, skulptūros perkėlimui į Kauną (Romainius), nuomos mokesčiui privatininkui už skulptūros laikymą (200 Lt per mėnesį) ir t.t. Buvo skriaudžiama V.Ivoškos šeima, nes jis priverstas mokėti nuomos mokestį už skulptūrų saugojimą privačiam asmeniui iš savo kišenės!

    Vėliau kreiptasi į Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką Vilniaus arkivyskupą A.Bačkį, o 1995-03-04 į Vatikaną. Nepadėjo ir kreipimasis į prezidentą A.M.Brazauską, nes V.Ivoškos laiškas buvo persiųstas į Kultūros ministeriją, kurios atsakymas buvo neigiamas. Ji tvirtino neturinti lėšų ir nesanti darbų užsakove. 1995-04-13 oficialiai buvo patvirtinta, kad darbo sutartis tarp monsinjoro V.Grauslio ir V.Ivoškos tikrai egzistavo ir, atrodo, reikalas turėjo pajudėti iš mirties taško, bet… Įvykiai turėjo rezonansines pasėkmes visuomenėje. Laikraštis „Respublika“ ėmėsi žurnalistinio tyrimo, todėl šiandieną gilintis į detales neverta, juolab kad Manfredas Volodka paskelbė straipsnį „Ujami angelai“, kuris anuo laiku pasižymėjo ganadrastiškais teiginiais. Kelis kartus buvo kreiptasi ir į Raseinių savivaldybę. 1994-03-03 toks kreipimasis pasiekė ir Raseinių rajono valdybą. Pasak V.Ivoškos, jis atsidūrė beviltiškoje nežinioje. Parduoti skulptūrų nebuvo galima, nes angelai yra neginčiajama architektūros komplekso sudedamoji dalis, o ir moraliniai dalykai to daryti neleidžia, jau nekalbant apie autorines teises. Šiluvos klebonas taip pat laukė pagalbos ir valdžios.

    1996m. sausio mėn. klausimą svarstė Raseinių rajono tarybos Kultūros, švietimo ir sporto komitetas. 1996-01-23 V.Ivoškai buvo išsiųstas raštas, kuriame buvo prašoma patikslinti dar nežinomus faktus ir detales bei paaiškinti, kokioje stadijoje yra užsakymo darbai. Atsakymas buvo gautas 1996-02-12. Jame V.Ivoška šią istoriją pavadino „barzdota“ ir buvo nusivylęs pareigūnų abejingumu. Jis minėjo, kad 1995 metais buvo surašyta ir antroji sutartis tarp kun. Kalinausko ir jo įgalioto patikėtinio. Sutartis turėjo būti užregistruota Šiluvos seniūnijoje.

    Antroji skulptūra jau buvo pradėta. Nuskaldytos pagrindinės akmens masės. Tačiau, negavus pilno atsiskaitymo už pirmąją skulptūrą ir nesant reikiamų lėšų antrosios gamybai, darbai ilgam įstrigo.

    1 Komentaras

    1. Mantryda

      2010 - 10 -04 22:23

      Nu čia gerb. Vitkaus Aukštieji Kaniukai :) )))