2019 rugpjūčio
21
Trečiadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Telšių krašto vartus atvėrus

    Siųsti Versija spausdinimui

    Žemaitija – išskirtinis Lietuvos etnografinis regionas jau vien dėl to, kad visada juokais ar rimtai turėjo pretenzijų atsiskirti nuo Lietuvos ir įkurti savo valstybę. Žemaičiai net turi neoficialius žemaitiškus pasus, savo tarme kuria poeziją, himnus, rašo knygas. O juk 2019-ieji – Žemaitijos metai, nes būtent šiemet sukanka 800 metų nuo pirmojo Žemaitijos paminėjimo.
    Ankstyvą, šiltą ir saulėtą vasaros rytą gausus būrys girkalniškių išvyko aplankyti šio savo istorija garsaus Žemaitijos krašto. Pakeliui laiko skyrėme ir Raseinių kraštui – trumpam sustojome Nemakščių miestelyje, daugelis keliautojų nebuvo matę Nemakščių Lurdo grotos, kuri  pastatyta 2008 m. Lietuvoje Lurdų statymas, papročių puoselėjimas ir specifinių apeigų atlikimas pradėtas maždaug 1898 m. Palangoje, vėliau Lurdai išplito, ypač Žemaitijoje. Tai sakraliniai statiniai, paprastai pastatomi švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietose arba šių apsireiškimų jubiliejų progomis. Apžiūrėjome šiuolaikinės architektūros Šv. Trejybės bažnyčią, grožėjomės gražiai tvarkomu miesteliu. Kiek pavažiavę sustojome Kryžkalnyje prie naujai pastatyto memorialo Lietuvos partizanams, susikaupėme keletą minučių kiekvienas savo mintyse. Keliaudami toliau grožėjomės Žemaitijos krašto kalvomis, miškais, apžiūrėjome Kaltinėnų, Varnių miestelių apylinkes. Jau išvykdami iš Girkalnio žinojome, kad tyliai pravažiuoti nepastebint Rainių koplyčios, kalinių kankinimo vietos miškelyje, būtų nesąžininga. Atgimė pasakoti prisiminimai apie žiaurius budelių darbus, žudant kalinius vien už tai, kad jie mylėjo savo kraštą, mylėjo Lietuvą, jos žmones ir tikėjo, kad anksčiau ar vėliau jų artimieji, draugai gyvens laisvoje Lietuvoje. Rainių miškelis tyliai saugo 75 kalinių palaikus. Ilga susikaupimo minutė, sūri netekties ašara, atminimo žvakutė – tai maža padėka už tai, kad šie žmonės kovojo ir turime šiandienos Lietuvą.
    Kelionę po Telšius pradėjome „Alkoje“ – gausiausią istoriją apie Žemaitiją sukaupusiame muziejuje. Per ekskursiją sužinojome apie Telšių krašto archeologinę ir istorinę praeitį, pamatėme daug retų eksponatų. Gaila, kad trūko laiko sužinoti ir pamatyti dar daugiau. Dėkodami gidei Aidai prižadėjome, kad į muziejų dar tikrai sugrįšime.
    Vėliau mūsų laukė susitikimas „Džiugo“ sūrio namuose. Degustacijos metu ragavome 48, 36, 24, 18 ir 12 mėnesių brandintų kietųjų sūrių „Džiugas“, ieškojome išskirtinių derinių su įvairiausiais pagardais: medumi, riešutais, vynuogėmis, kriaušėmis, obuoliais, džemu. Visą valandą gidė Darija žavėjo įdomiu pasakojimu apie gaminamą sūrį, jo atsiradimo istoriją, ateities perspektyvas, nes juk „Džiugo“ sūris garsina Žemaitiją ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kaip tik jam ir skirta skulptūra, kurioje įsitaisęs auksinis peliukas. Mažuoju piršteliu patrynus jo nosytę, galima tikėtis tikro stebuklo. Nurimę ir susikaupę klausėmės gražios, ausiai malonios žemaitiškos kalbos apie sūrio „Džiugas“ gyvavimo kelią.
    Maloniai jausdami burnoje valgyto sūrio skonį, toliau keliavome po Telšių miestą. Mus lydėjo puiki turizmo agentūros gidė Rūta. Aplankėme skulptūrą „Meškos pėda“ ir sužinojome, kad įdėjęs ranką į meškutės leteną gali tapti stiprus ir tvirtas. Trynėme medalių „Žydukai“ nosis tikėdami, kad pastorės piniginės ir būsime išmintingesni, apžiūrėjome skulptūrą „Žemaitijos gaublys“. Gaublyje pavaizduotos Žemaitijos vietovės atitinka realų žemėlapį, o Telšiai, kaip ir Roma, stovi ant septynių kalvų. Atspėkite, kas laiko „Žemaitijos gaublį? Ogi keturios meškos! Gidė papasakojo, kad būtent telšiškio Zigmanto Goštauto pastangomis išliko lietuvių skalikų veislė. Jo garbei pastatyta skulptūra „Lietuvių skalikas“. Aplankėme Rotušės šulinį. Jo kampuose įsitaisiusios keturios meškos, kurioms iš burnų bėga geriamasis vanduo. Toliau keliavome prie Turgaus aikštėje besipuikuojančio miesto laikrodžio, kurio viršuje budi legendinis Žemaitijos totemas – Žemaitijos meška. Ant skulptūros „Pakyla“ kas norėjo bandė rėžti kalbas, nes pakyla kviečia būti pilietiškam, aktyviam. Susipažinome su žaidimu-skulptūra „Pažink Žemaitijos sostinę“. Eidami Respublikos gatve, apžiūrėjome Didžiąją Žemaičių sieną, kurios plokštėse įrašyti svarbūs Žemaičių krašto įvykiai, nes ir apie juos mums labai įdomiai papasakojo gidė. Šioje gatvėje mus dar sveikino skulptūra „Žemaitijos legendos“. Paminklas vaizduoja mešką – Žemaitijos motiną, ant savo nugaros nešančią ne tik meškiukus, bet ir žemaitukus. Skulptūra primena vis dar liaudyje gyvas legendas apie meškas, padėjusias žemaičiams auginti ir auklėti vaikus.
    Katedros aikštėje skaitėme rankų ženklus grindinyje, domėjomės miesto maketu akliesiems, džiaugėmės fontano čiurlenimu. Atėję prie Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros gėrėjomės jos reljefinėmis durimis. Paskui nusileidome į tyla apgaubtą kriptą. Sustoję prie skulptūros „Septynios miesto kalvos“, žavėjomės popietiniu miesto ir Masčio ežero peizažu.
    Pažintį su Telšių kraštu baigėme nuvykę prie Germanto ežero, kur stabtelėjome aptarti prabėgusios dienos įspūdžius ir atsikvėpti; sėdome bendros vakarienės, braidėme ežero pakrante, maudėmės šiltame ežere.
    „Koks gražus mažytis mūsų kraštas…“ Dėkui entuziastingoms gidėms Aidai, Darijai, Rūtai, parodžiusioms mums didingąją Samogitia – taip Žemaitija buvo vadinama lotyniškuose ir vokiškuose šaltiniuose nuo XV a. Ačiū mūsų kompanijos gidui, tikram žemaičiui, kilusiam iš Telšių, Ramūnui už kelionės koordinavimą, gražius prisiminimus žemaitiška tarme. Kelionės organizatoriai nuoširdžiai dėkoja vairuotojui Arvydui už kantrybę, o keliautojams – už rastą laiką keliauti kartu.
    Keliautojų nuomonė vieninga – pažintinės kelionės – puiki priemonė susipažinti su nepažintomis Lietuvos vietovėmis, išsikalbėti su draugu, kaimynu, pajusti kelionės bendrystę.  Liaudies išmintis sako: „Jei žemaitis užsispirs – ir į debesį įspirs.“ Kad ir kas kaip, kad ir kas ką bekalbėtų – kelionės vienija, jungia ir daro bendruomenę stipresnę. Maloniai nuvargę, daug pamatę vakare pasiekėme Girkalnį. Pasidžiaugėme, kad gyvename gražiame pasaulio kampelyje.
    Iki kitų išvykų, brangieji. O jų tikrai dar bus!
    Klemensas Šaulys,
    Girkalnio kaimų bendruomenės pirmininkas

    Komentarų nėra