Saulius Rimeikis
[1]
Tu man esi brangesn? už ryto aušr?,
Už žiburius nakties tamsos gl?dumoje,
Nes man vienintel? šita šventa žemel?,
Kurios niekaip iškeisti ? niek? negaliu.
Aš niekad neiškeisiu ? užj?r?,
Ir svetim? dangaus platyb?.
Gardesnio k?snio galiu atsisakyt.
Gyventi ir numirt noriu savoj T?vyn?j,
Savojoj žem?j, berž? šlamesy.
?ia mano žem?, vieškeliai ir up?s.
Tik reikia b?t geruoju žmogumi.
Ir kas per vienas nori princu užj?rio pab?ti
Arba princese svetimšalio gl?by?
Tik vien? aš turiu T?vyn?,
Vienintel? pasauly,
Kitos nenoriu net matyt,
Man kraujyje ?augus,
Teka mano gyslomis.
Savo krašto žmoni?, draug? b?ry…