Tiktai dulkelė

Genovaitė MASAITYTĖ [1]

Aš tik medelis liaunas
Gimtinės pakelėje.
Kas nori, tas užgauna,
Ir drasko žvarbūs vėjai.

Aš – tik mažytis lašas,
Iškritęs tavo upėn,
Kurį bangelės nešas
Į Ventą ar Šešupę.

O gal paukštelis margas -
Padangę tavo raižau.
Noriu pabėgt nuo vargo,
Nuo skausmo, kuris veržia.

Gal diemedis po langu
Sugriuvusioj gimtinėj
Primins man kvapą brangų,
Kai bus sunku Tėvynėj…

Nesvarbu, kuo aš būsiu,
Tiktai, kad neišnykčiau.
Norėčiau nepražūti
Ir atminty išlikti.