2019 kovo
22
Penktadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Už prabangias Kalėdas – prabangos mokestis?

    Siųsti Versija spausdinimui

    Šarūnas BARKAUSKAS

    Ar kombainas – prabanga?

    Artėjant Kalėdoms Lietuvoje kaip niekada dažnai ir plačiai kalbama apie prabangą. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvoje staiga atsirado tiek prabangos, kad apie ją tiesiog jau nebeįmanoma nekalbėti. Situacija kitokia: Lietuvoje dar visiškai neaišku, kas yra prabanga.

    Šį gana keblų klausimą pradėta lukštenti tuomet, kai konservatoriai pasiūlė apmokestinti prabangą. Prabanga, pasirodo, gali būti naujas automobilis. Su tuo nesutinkantys oponentai tvirtina, kad automobilis mūsų amžiuje yra susisiekimo priemonė, nieko bendra neturinti su prabanga.

    Netrukus paaiškėjo, kad prabanga gana slidi ir Lietuvoje dar visiškai neįsisavinta sąvoka. Jeigu užsimota prabangos kategorijai priskirti brangesnius automobilius, ar neatsitiks taip, kad ir nauji, modernūs kombainai ir kita žemės ūkio technika bus įtraukta į prabangos prekių sąrašą? Gal ūkininkams metas grįžti prie dalgių? Ar iš tiesų šauniai atrodo nauju žvilgančiu kombainu savo laukais važiuojantis tvarkingai apsirengęs ūkininkas? O gal čia nieko sektina? Gal tai „prabangus“ buožė, kuriam reikia užkrauti papildomą mokestį?

    O gal vertėtų papildomai apmokestinti ir, pavyzdžiui, cukrų, nes jis kiek daugiau nei prieš šimtą metų yra buvęs tikra prabangos preke: net bajorai turėdavo užrakinamas cukrines, nes šis „prabangus“ produktas buvo labai saugojamas ir naudojamas tik ypatingomis progomis.

    O kaip su Kalėdomis?

    Prabangos su didinamuoju stiklu beieškantys politikai gali atkreipti dėmesį ir į sutuoktinių vestuvinius žiedus, kurie dažniausiai yra auksiniai. Ar nebus sugalvota apmokestinti ir santuokos ilgaamžiškumo simbolių?

    Kai kuriose sėkmingai besiverčiančiose bendrovėse jau įprasta surengti prabangias Kalėdų šventes. Gal ir tokią prabangą reikėtų apmokestinti? Tuomet Kalėdos atrodytų labai originalios: Kalėdų Senis kiekvienam šventės dalyviui galėtų įteikti du maišelius – viename dovanėlę, o kitame – „prabangos“ mokesčio sąskaitą už tą dovanėlę ir Kalėdų šventės linksmybes.Tiesą sakant, tam tikra dalis išsilavinusių žmonių tokiam prabangių Kalėdų apmokestinimui entuziastingai pritartų, nes jau senokai stebimasi, kad Kalėdų šventės tapo tikromis puotomis. Tokiose puotose stengiamasi patiekti kuo gausesnį patiekalų skaičių, kad žmonės po prabangių kalėdinių linksmybių galėtų pasipuikuoti: pas mus buvo dvylika patiekalų! Pas mus šešiolika! Pas mus dvidešimt penki! O mes Kalėdas sutikome Havajuose! O mes užtai Kalėdas kitais metais sutiksime mėnulyje ir bus du šimtai patiekalų! Ir taip toliau, ir panašiai.

    Žodis ekspertams

    Akivaizdu, kad apibrėžti prabangos ribas gana nelengva užduotis. Savotišką išeitį sumanė Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija, kuri inicijavo įstatymų projektų, numatančių prabangos apmokestinimą, nepriklausomą ekspertizę. Ši frakcija prašo, kad nepriklausomi ekspertai įvertintų Seimui pateiktas Gyventojų pajamų, Nekilnojamojo turto, Pelno mokesčio įstatymų pataisas ir siūlomą naują Mokesčio už transporto priemones įstatymo projektą.

    Pagal galiojančią tvarką, Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, priimdamas sprendimą dėl naujai pateiktų mokesčių projektų, turėtų papildomai įvertinti nepriklausomų ekspertų išvadas.

    Liberalų sąjūdžio frakcija nepritaria pateiktoms Gyventojų pajamų, Nekilnojamojo turto, Pelno mokesčio įstatymų pataisoms bei naujo Mokesčio už transporto priemones įstatymo projektui.

    „Visa ši naujų mokesčių brukimo beatodairiškai skubant istorija man primena Šaltojo karo laikus, kai negalvojama apie ginklavimosi, šiuo atveju ginklavimosi naujų mokesčių bombomis ir raketomis, pasekmes. Tos bombos gali sugriauti mūsų ir taip trapios ekonomikos pamatus. Dėl to ekspertų, nepriklausomų specialistų išvados yra būtinos“, – tvirtino Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Gintaras Steponavičius.

    Automobiliai – prabanga

    Tačiau dalis specialistų yra įsitikinę, kad automobiliai – prabanga, ir Lietuvoje ta prabanga tiesiog taškomasi. Taip, pavyzdžiui, mano „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis

    „Atrodytų, kad mes esame vieni geriausiai gyvenančių, nes visi galime sau leisti po vieną ar du automobilius. Vėlgi tai turbūt yra nepakankamo ir netinkamo apmokestinimo pasekmė. Jeigu būtų apmokestinta automobilių tarša, turintys senus automobilius, kuriuos naudoja labai retai, jų atsisakytų. Kiekvienas 18-metis Lietuvoje jaučia kone pareigą įsigyti automobilį kaip saviraiškos priemonę, nesvarbu, jis senas ar naujas. Suprantame, kad tai nėra normali situacija ir tokio pobūdžio mokesčiai leistų atnaujinti parką ir automobilio neturėtų tie gyventojai, kuriems jis nėra būtinas. Jeigu pensininkai keliskart per metus važiuoja į sodą, jie gali važiuoti viešuoju transportu ar taksi“, – teigė ekonomistas.
    Beje, jis pabrėžė manantis, kad automobilio mokestis yra mažiau žalingas nei nekilnojamojo turto mokestis, nes pats automobilis yra labiau prabanga nei būstas.

    N. Mačiulį kritikuojantys oponentai tvirtina, kad dėstydamas savo argumentus ekonomistas galvoja tik apie Vilnių ir kitus didesnius miestus.

    „Tegul atvažiuoja į Žemaitijos regionus ir tegul pabando autobusu nuvažiuoti į kokį kaimą ir grįžti tą pačią dieną. Pažiūrėčiau, kaip jam sektųsi. Žmonės nusiperka kokį „drandalietą“, kamšo jį, kad tik galėtų vaikus į mokyklą pavežti ar į miestą nuvažiuoti apsipirkti, nes ne visuose kaimuose yra parduotuvės. Regionuose automobilis yra būtinybė, nes susiruošęs važiuoti pas daktarą belaukdamas autobuso gali ir numirti“, – sakė „Alio, Raseinių“ skaitytojas Artūras.

    Štai dar viena skaitytojo nuomonė: „Šiandien negaliu sau leisti nusipirkti net 8 metų senumo automobilio. Mano automobiliui dabar jau 15 metų. Be jo netekčiau darbo. Vaikai prarastų bet kokią galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Ar daug gali leisti sau kas 2 metai pirkti automobilį, kuris kainuoja 2O tūkst. litų ir dar išlaikyti šeimą?“

    Nėra kur investuoti

    „Alio, Raseinių“ krapštotyrininko nuomone, ekonomikos pamatus griaunančių bombų, apie kurias kalbėjo ministras G. Steponavičius, galingumą ypač gali sustiprinti planuojamas nekilnojamojo turto mokestis.

    Europoje vis labiau įsivyraujant finansiniam chaosui, investicijos į nekilnojamąjį turtą yra kaip vienas iš gelbėjimosi būdų ir išeičių. Tačiau jei Lietuvoje bus įvestas nekilnojamojo turto mokestis, ta išeitis bus tam tikra prasme užblokuota. Didėjant finansiniam nestabilumui ir daugėjant su Europos Sąjunga bei euru susijusių neigiamų prognozių, net britai suskubo investuoti į prabangius butus ir namus Londone. Pranešama, jog pradavėjai fiksuoja ne tik sandorių skaičiaus, bet ir objektų kainų ūgtelėjimą 10 procentų.

    Galbūt vertėtų investuoti į žemę? Specialistai teigia, kad žemės ūkio paskirties sklypai mažiausiai nukentėjo per krizę, pastebimas nedidelis tokių žemės sklypų kainų augimas. Kitąmet prognozuojamas panašus nedidelių žemės valdų kainų ūgtelėjimas. Tačiau pabrėžiama, kad baigėsi laikai, kai žemė buvo finansinė priemonė, kurią perku ir parduodu, o kaina vis auga. Kai kurių leidinių teigimu, tik realistai, investavę į iki penkiolikos kilometrų nuo miesto nutolusį sklypą, portfeliuose turintys ikismulkmenų suderintus detaliuosius planus, pasirūpinę infrastruktūra arba apskaičiavę sąnaudas, gali tikėtis prognozuojamo kainų augimo. Deja, tas prognozes, kaip minėta, gali gerokai pakoreguoti planuojami nauji mokesčiai.

    Šiluma – prabanga

    Žvelgiant ironiškai, neprašausime pro šalį teigdami, kad Lietuvoje prabangos preke tapo šiluma. Ji per brangi net neeiliniams turtuoliams. Net amžinatilsį garsusis pramonininkas Bronislovas Lubys ieškojo kelių, kaip būtų galima pigiau nusipirkti šilumą ir energiją gaminančias dujas. Jo valdomos bendrovės turėjo galimybę iš „Gazpromo“ pirkti dujas pigiau nei dauguma vartotojų, todėl koncernas savo reikmėms statėsi pigesnes dujas naudojančias elektrines, mokėjo mažesnius mokesčius ir visą naštą krovė ant buitinių vartotojų pečių.O buitiniai vartotojai neturi beveik jokios manevro laisvės – šilumos kainos jiems tiesiog nuleidžiamos iš aukščiau. Kaip girnapusė. Dauguma šeimų už namo ar buto šildymą yra priverstos mokėti tikrai prabangią kainą – pusę ar net daugiau mėnesinio šeimos biudžeto viršijančias sumas.

    Jei tokiomis proporcijomis už dujas mokėtų pramonininkai, visos jų įmonės ir koncernai jau seniai būtų sužlugę. O buitiniai vartotojai dar laikosi. Jie atrodo tokie užsigrūdinę, kad pasirengę išlaikyti visokius papildomus mokesčius ir bet kokia kaina surengti neprastas Kalėdas. Kol jos dar neapmokestintos prabangos mokesčiu.

    Komentarų nėra