2018 gruodžio
11
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Vai, kilkit, laisvės kibirkštys, aukštai aukštai…

    Siųsti Versija spausdinimui

    Alfonsas Vaičiulis
    Liepsnoja laužai Pušyne, ant kalvos, vidury miško, tarpu amžinai žaliuojančių ir ošiančių pušynų. 2018 metų vasario 15-osios pavakarė. Į dangų spiečiais skrieja kibirkštys. Liejantis tautiškai giesmei iš čia susirinkusiųjų krūtinių, plaikstosi vėjyje jaunų savanorių rankose tvirtai laikoma valstybės vėliava. Valstybės, kuri jau beveik buvo ištrinta iš pasaulio žemėlapio. Apie kurios buvimą 1918 metų vasario 16-ąją pasauliui paskelbė šviesiausi ir drąsiausi Lietuvos sūnūs. Lygiai prieš šimtą metų jie nustebusiam pasauliui pareiškė – „Mes esame!“ Ir nors dar 50 metų buvome okupuoti tautų kalėjimu vadinamos Rusijos, kuri mus atskyrė geležine uždanga nuo laisvų žmonių pasaulio, laisvės troškimas lietuvio širdyje išliko neužgesintas. Tik pusę amžiaus to šimtmečio buvome laisvi nuo svetimų tironų, nuo jų amžiais kentėjo ir dabar kenčia ir savi, ir kaimynai. Stebuklas, kad suspausti iš visų pusių grobuonių, išlikome. Išsprūdome iš jų letenų. Sunkus tai buvo kelias. Ir dabar galime džiaugtis laisve…
    Liepsnoja laužai. Jų kibirkštys byra į šventės išvakarėse paminėti šios datos susirinkusiųjų širdis. Pagerbtas 22 laisvės kovotojų iš kapitono Vlado Pabarčiaus būrio, sudėjusių savo galvas ant šių kalvų, atminimas. Ant Tėvynės laisvės aukuro. Atidavė, ką turėjo brangiausia – savo gyvybę. Jų atminimo pagerbti taip pat atvyko delegacijos iš Krakių, Betygalos, Pajieslio. Uždegėme žvakutes paminklo papėdėje. Dainavome dainas apie laisvę, meilę Tėvynei. Dalijomės prisiminimais, paremtais jau išėjusių tų dienų liudytojų pasakojimais. Džiugu jausti tą nematomą srovę, šilumos bangą, kuri užlieja, kai iki šiol buvę nepažįstami ir pirmą kartą susitikę žmonės iš įvairių vietovių vienas kitą vadina vardais. Nežiūri nei rangų, nei užimamų pareigų. Be jokių oficialių, valdiškų, šaltų kreipinių, skirstančių žmones į tuos ir anuos, ir taip tolinančius vienus nuo kitų: ponas, draugas, jūs, ministre, viršininke, ekscelencija, direktoriau ir t. t.
    Šventės koordinatorė ir vedėja, visur suspėjanti mūsų Vaida prisimena, kaip pirmą kartą 1988 metais, jau kylant laisvės bangai, buvo atidengtas Pušyne paminklas, kurį pastatė Jonas Razmantas: „Buvau tokio amžiaus, kaip dabar mano dvylikametė dukra Eliza. Dar nelabai supratau, kas čia vyksta. Grojau, dainavau kartu su visais. Žvalgiausi į kažkokio įkvėpimo pagautus žmonių veidus. Ir tik vėliau, paaugusi, supratau, kad tai laisvės vilties atspindys. Taip visų laukiamas išsilaisvinimas, nepalaužiamas ryžtas gyventi laisvėje.“
    Kiekvienas mūsų, kaip išmano, pažymi šią šimtmečio šventę. Štai Dalia Kringelienė pasiryžo ir nužingsniavo 100 kilometrų šiaurietišku ėjimu, paskutinius kilometro žingsnius baigė prie paminklinio akmens Pušyne. Vasario 16-ąją prie namų plazdėjo trispalvės. Galėjo plevėsuoti ir gausiau. Ta proga nors 100. Noriu tikėti, kad palaipsniui išsivaduosime iš baimės, kuri dar giliai įleidusi šaknis, ne taip lengvai išraunama. Tam, matyt, reikia daugiau laiko…
    Toli toli, aukštai pakilusi į padangę, ritasi virš pušų viršūnių daina. Jaučiu, kad kartu su mumis, stovinčiais ant samanotos kalvos, į mūsų dainas iš tolimos praeities įsilieja balsai ir tų, kurie šią žemelę prieš 74 metus aplaistė savo krauju. Žiūrint į laužo liepsnos nutviekstus veidus, klausantis miško ošimo ir kartu dainuojant dainas, vis labiau auga tikėjimo viltis, kad dar už šimto metų, 2118 metais vasario 16-ąją, čia susirinkę mūsų proproanūkiai taip pat kūrens laisvės laužus, taip pat, plazdant laisvos Lietuvos vėliavai, galės dainuoti iš mūsų paveldėtas dainas. Ir būti laisvi ne tik politinėje ir ekonominėje plotmėje. Bus išsilaisvinę ir dvasinėje plotmėje. Ir jų jau nebepančios baimės grandinės. Mes, būdami amžinybėje, susilieję su pušų ošimu, su kylančia į dangų laužo liepsna, su gimtąja Lietuvos žemele, galėsime džiaugtis Tėvynės laisve ir kartu su jais, savo broliais ir sesėmis, jau būdami visiškai laisvi, dainuoti iš visos krūtinės: „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse…“
    Kol mes šventėme, visų švenčių nepamainoma šeimininkė Vilma Stašinskienė ant čia pat sukurto laužo išvirė dūmais kvepiančią žuvienę. Skanumėlis! Visi pasivaišinome, visiems užteko ir dar liko. Ačiū Tau, Vilmute!
    Įsiliepsnos laužai širdyse,
    aš tikiu!
    Mylėkim Lietuvą,
    ją vieną turim!
    Kaip motiną,
    vienintelę tiktai,
    Tėvyne mano,
    mylima motule!

    Alfonsas VaičiulisLiepsnoja laužai Pušyne, ant kalvos, vidury miško, tarpu amžinai žaliuojančių ir ošiančių pušynų. 2018 metų vasario 15-osios pavakarė. Į dangų spiečiais skrieja kibirkštys. Liejantis tautiškai giesmei iš čia susirinkusiųjų krūtinių, plaikstosi vėjyje jaunų savanorių rankose tvirtai laikoma valstybės vėliava. Valstybės, kuri jau beveik buvo ištrinta iš pasaulio žemėlapio. Apie kurios buvimą 1918 metų vasario 16-ąją pasauliui paskelbė šviesiausi ir drąsiausi Lietuvos sūnūs. Lygiai prieš šimtą metų jie nustebusiam pasauliui pareiškė – „Mes esame!“ Ir nors dar 50 metų buvome okupuoti tautų kalėjimu vadinamos Rusijos, kuri mus atskyrė geležine uždanga nuo laisvų žmonių pasaulio, laisvės troškimas lietuvio širdyje išliko neužgesintas. Tik pusę amžiaus to šimtmečio buvome laisvi nuo svetimų tironų, nuo jų amžiais kentėjo ir dabar kenčia ir savi, ir kaimynai. Stebuklas, kad suspausti iš visų pusių grobuonių, išlikome. Išsprūdome iš jų letenų. Sunkus tai buvo kelias. Ir dabar galime džiaugtis laisve…Liepsnoja laužai. Jų kibirkštys byra į šventės išvakarėse paminėti šios datos susirinkusiųjų širdis. Pagerbtas 22 laisvės kovotojų iš kapitono Vlado Pabarčiaus būrio, sudėjusių savo galvas ant šių kalvų, atminimas. Ant Tėvynės laisvės aukuro. Atidavė, ką turėjo brangiausia – savo gyvybę. Jų atminimo pagerbti taip pat atvyko delegacijos iš Krakių, Betygalos, Pajieslio. Uždegėme žvakutes paminklo papėdėje. Dainavome dainas apie laisvę, meilę Tėvynei. Dalijomės prisiminimais, paremtais jau išėjusių tų dienų liudytojų pasakojimais. Džiugu jausti tą nematomą srovę, šilumos bangą, kuri užlieja, kai iki šiol buvę nepažįstami ir pirmą kartą susitikę žmonės iš įvairių vietovių vienas kitą vadina vardais. Nežiūri nei rangų, nei užimamų pareigų. Be jokių oficialių, valdiškų, šaltų kreipinių, skirstančių žmones į tuos ir anuos, ir taip tolinančius vienus nuo kitų: ponas, draugas, jūs, ministre, viršininke, ekscelencija, direktoriau ir t. t. Šventės koordinatorė ir vedėja, visur suspėjanti mūsų Vaida prisimena, kaip pirmą kartą 1988 metais, jau kylant laisvės bangai, buvo atidengtas Pušyne paminklas, kurį pastatė Jonas Razmantas: „Buvau tokio amžiaus, kaip dabar mano dvylikametė dukra Eliza. Dar nelabai supratau, kas čia vyksta. Grojau, dainavau kartu su visais. Žvalgiausi į kažkokio įkvėpimo pagautus žmonių veidus. Ir tik vėliau, paaugusi, supratau, kad tai laisvės vilties atspindys. Taip visų laukiamas išsilaisvinimas, nepalaužiamas ryžtas gyventi laisvėje.“ Kiekvienas mūsų, kaip išmano, pažymi šią šimtmečio šventę. Štai Dalia Kringelienė pasiryžo ir nužingsniavo 100 kilometrų šiaurietišku ėjimu, paskutinius kilometro žingsnius baigė prie paminklinio akmens Pušyne. Vasario 16-ąją prie namų plazdėjo trispalvės. Galėjo plevėsuoti ir gausiau. Ta proga nors 100. Noriu tikėti, kad palaipsniui išsivaduosime iš baimės, kuri dar giliai įleidusi šaknis, ne taip lengvai išraunama. Tam, matyt, reikia daugiau laiko…Toli toli, aukštai pakilusi į padangę, ritasi virš pušų viršūnių daina. Jaučiu, kad kartu su mumis, stovinčiais ant samanotos kalvos, į mūsų dainas iš tolimos praeities įsilieja balsai ir tų, kurie šią žemelę prieš 74 metus aplaistė savo krauju. Žiūrint į laužo liepsnos nutviekstus veidus, klausantis miško ošimo ir kartu dainuojant dainas, vis labiau auga tikėjimo viltis, kad dar už šimto metų, 2118 metais vasario 16-ąją, čia susirinkę mūsų proproanūkiai taip pat kūrens laisvės laužus, taip pat, plazdant laisvos Lietuvos vėliavai, galės dainuoti iš mūsų paveldėtas dainas. Ir būti laisvi ne tik politinėje ir ekonominėje plotmėje. Bus išsilaisvinę ir dvasinėje plotmėje. Ir jų jau nebepančios baimės grandinės. Mes, būdami amžinybėje, susilieję su pušų ošimu, su kylančia į dangų laužo liepsna, su gimtąja Lietuvos žemele, galėsime džiaugtis Tėvynės laisve ir kartu su jais, savo broliais ir sesėmis, jau būdami visiškai laisvi, dainuoti iš visos krūtinės: „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse…“Kol mes šventėme, visų švenčių nepamainoma šeimininkė Vilma Stašinskienė ant čia pat sukurto laužo išvirė dūmais kvepiančią žuvienę. Skanumėlis! Visi pasivaišinome, visiems užteko ir dar liko. Ačiū Tau, Vilmute! Įsiliepsnos laužai širdyse, aš tikiu!Mylėkim Lietuvą, ją vieną turim!Kaip motiną, vienintelę tiktai,Tėvyne mano,mylima motule!

    Komentarų nėra