2019 gegužės
25
Šeštadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Vaikai pabėgo nuo girtaujančių tėvų

    Siųsti Versija spausdinimui

    Nijolė PETROŠIŪTĖ
    Raseinių vaikų globos namelius papildė šeši skirtingo amžiaus vaikai iš Rinkšelių kaimo. Mažieji patys pasiprašė apgyvendinami valdiškoje globos įstaigoje.

    Bėgo nuo smurto

    Šiluvos seniūnijos socialinė darbuotoja Alma Karavaičikienė sako, jog šįsyk patys vaikai, nebepakeldami nuolat namuose smurtaujančio tėvo, ją susirado ir, papasakoję skaudžią savo nevaikiškos vaikystės dalią, pareiškė nebenorį gyventi su girtaujančiu ir smurtaujančiu tėvu. Vaikai neslėpė, kad tėvui kompaniją palaikanti ir mama, ir ji stikliuko nevengianti, bet ji nesimušanti. Už tai pati į kailį nuo tėvo gaunanti. O kai vaikai puola gelbėti mamos, tėvas ima lupti visus nuo krašto ir tada visiems, nepaisant
    paros ar metų laiko, tenka sprukti iš namų.
    Iškart šešių vaikų netekusi Violeta Paulauskienė patvirtino, jog vaikai neišsigalvoja: „Toks jau Arvydo būdas, kai išgeria, nebesivaldo… Ir per sniegą basi bėgom… Visaip būna.“ Pats Arvydas Paulauskas, kiek vėlėliau sugrįžęs į trobelę, irgi nesigynė smurtavęs, prieš vaikus kėlęs ranką. Bet, skubėjo tikinti, niekuomet daugiau taip nebesielgsiąs, ieškosiąs galimybių įsidarbinti ir atgalios susigrąžinti vaikus. Girdi, vaikai jam telefonu sakę, kad jau pasiilgo namų ir prašė, kad jis pienelio atvežtų.

    Namų darbai

    Rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Regina Klevinskienė mano, jog Paulauskams teks atlikti ne vieną namų darbą, kad jiems vėl būtų sugrąžinti vaikai, juo labiau, kad patys vaikai tokių norų kol kas neturi. Vedėja ne kartą jau bendravo su globos namuose atsidūrusiais vaikais ir šie jai prisipažino, jog dabar jie jaučiasi saugūs ir jiems vaikų namuose patinka. „Penktadienį pabėgom su broliu iš namų, nes tėvas kėlė ranką prieš mane ir mano brolį su peiliu, kirviu ir kėde. Jie (motina ir tėvas) gerdavo be sustojimų jau maždaug savaitę. Jie mums grasindavo, kad jo neskųstume ir mes bijojome.“ „Čia, globos namuose, jaučiuosi labai gerai ir jaučiuosi saugi. Nenoriu, kad mane lankytų tėvai.“ „Girtas tėvas
    puolė motiną, o aš puoliau ginti ir tada jis ėmė mane smaugti“, – tai eilutės iš vaikų „išpažinties“.
    „Aš labai džiaugčiausi, jei tėvų ketinimai susigrąžinti vaikus būtų nuoširdūs ir jei būtų parodytos nors kokios jų pastangos. Deja, tuo aš kol kas labai abejoju, nes jau nuo 2005-ųjų metų mes kaupiame tokius pažadus: susitvarkysiu… rūpinsiuos… nebegersiu… Byla palaipsniui storėja, bet vaikams nuo to nė kiek ne geriau“, – kalba R. Klevinskienė.
    R. Klevinskienė sako, jog po pastarojo atvejo ji jau kreipėsi į teisėsaugos instituciją su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą. „Bet gal įvyks stebuklas ir staiga tėvai susipras, kad vaikai yra svarbiau už svaigalus, kad gyventi iš pašalpų už vaikus negalima ir t. t.,“ – kai nebegali betikėti pažadais, vedėja tikės stebuklais.

    Tinginių pantis

    Šiluvos seniūnijos seniūnas Vygaudas Šeimys sako, jog ne vien girtavimas šioje šeimoje privedė prie tokio finalo, kad net patys vaikai renkasi geriau valdiškus namus nei tėvų. „Šeimos galva yra toks tinginys, kad net sunku apsakyti. Aš net keletą metų grizinau, kad trobos slenkstį susitvarkytų, sakiau, ką tu sau galvoji, vaikai gi sprandus nusisukinės. Atrodo, kad po poros grizinimo metų padėjo parnešęs akmenį ir net pasigyrė didelį darbą nudirbęs.“ Seniūnas prisimena, kad net blusoms naikinti dezinfektorius seniūnijai teko siųsti, nors buvo tam ir paprastesnių būdų.
    Paulauskų trobelėje iš kiekvieno kampo žvelgia baisus skurdas. Po teisybei, čia ir tų kampų nedaug – du kišenės dydžio kambariukai. Seniūnas iškart atkreipia dėmesį į naujai išardytą dūmtraukį (panašu, jog jis yra čia dažnas svečias ir žino visus pokyčius). Šeimininkė Violeta sako, jog jis buvo visiškai užtukęs, todėl paprasčiau buvę nukabinti nei išvalyti. V. Paulauskienė prasitarė mananti, jog jos gyvenimas keistųsi, jei ji gautų geresnį už dabartinį socialinį būstą. „Tai tu paliktum mušeiką vyrą ir su vaikais išeitum?“ – tikslinasi seniūnas. „Neeeee… Jei pasižadėtų tiek daug nebegerti ir nesimušti, eitume kartu.“
    Socialinė darbuotoja Alma sako, jog su socialiniais būstais rajone yra labai striuka. Jų trūksta, o ir turimi jie yra labai prastos būklės. Nelaimei, juose gyvena žmonės, kurie dėl savo gyvenamosios aplinkos nepajudina nė piršto, gyvena, kol visai nugyvena. Paulauskams bandysią tą patį būstą šiek tiek paremontuoti, kiek piniginė leis.

    Kaimo valiuta

    A. Paulauskas skundžiasi, kad kaime yra sunku su darbais, kad mažai kam prireikia jo pagalbos. Seniūnas V. Šeimys prie to dar prideda, jog pagrindinė valiuta kaimuose yra butelis. Žino žmonės samdomųjų silpnybes ir atsiskaito tokia valiuta, kokią šie labiausiai vertina. A. Paulauskas ginčija, jog ne visi buteliu atsiskaito: „Egidijus šnapso neduoda. Padėjau, tai lašinukų davė. Namo parnešiau.“
    Paulauskai padejuoja, kad jų kaime net duona yra keleriopai brangesnė nei Raseiniuose ar net Šiluvoje: „Atvažiavo anądien „lavkė“, tai už 10 litų tik skalbimo miltelių ir batoną nupirkau. Šiluvoj būčiau tris batonus nupirkęs.“ „Tai važiuok į Šiluvą, juk niekur nedirbi, laiko turi“, – pasiūlo seniūnas. „O kaip atvažiuoti, jei autobusas į Rinkšelius tik vieną kartą per savaitę teatvažiuoja“, – teisinasi A. Paulauskas, bet seniūnas neatlyžta: „Bet tavo Violeta dviračiu tai atvažiuoja. Negi tu, vyras būdamas, negali?“ Paaiškėja, jog neva dėl prasto susisiekimo A. Paulauskas ir darbo biržoje nesiregistruoja. Net tuo klausimu dėl savęs pasirūpinti negali. Bet mums pažada, jog šįsyk „tikrai… tikrai“ užsiregistruosiąs, o jei pavyks, tai ir įsidarbinsiąs.

    Geria savo

    Mums besišnekant, į Paulauskų pusę įslenka kitame namelio gale gyvenanti Elena Levikovienė, kadaise ir pačiai Violetai už motiną buvusi. „Tai dabar tėvus išsivešit? Jei išsivežėt vaikus, tai ir juos vežkitės“. Moteris susigraudina, kad be vaikų namai tapo nykūs ir tušti, kad nebėra kam karvės perkelti. Seniūnas senolei primena, jog ir ji pati toje istorijoje nėra be nuodėmės, nes ir ji, užuot sudrausminusi girtaujančią „jaunimo“ šeimą, pati stikliuko nevengia. Seniūnas ne kartą visus drauge bešvenčiančius radęs. „Savo geriu, ne tavo“, –
    trumpai nukerta E. Levikovienė, duodama suprasti, jog ta tema pokalbis jau baigtas.
    Senoji neabejojo, jog Paulauskams vaikai bus sugrąžinti: „Ir Linikės vaikus juk buvo paėmę, o ar neatidavė? Atiduos ir mūsiškius.“ Bet šiaip ji mananti, kad nebuvę jokio reikalo jų ir išvežti, nes Paulauskai ne blogiausi tėvai esą.
    Socialinė darbuotoja A. Karavaičikienė linkusi su tuo sutikti: išties ne pati blogiausia yra Paulauskų šeima iš jos akiratyje esančiųjų. Seniūnijoje yra 19 socialinės rizikos šeimų, kuriose auga arti 60 vaikų, ir nė vienos jų gera nepavadinsi. „Gal sakykim taip: ne vienintelė ir ne beviltiška“.
    Ką gi, pasilikime ir mes viltį.

    Komentarų nėra