Vaikinas iš Molupių – Vilkijos krašto verslininkas

[1]Eini –
ir lieka pėdos aiškios.
Ir jų nebeužsnigti.
Smagu
po savo žemę vaikščiot
ir pėdsakus palikti.
Just.Marcinkevičius

Šie poeto žodžiai nuostabiai tinka apibūdinti Stasio Berštauto (1941–2018) nueitam gyvenimo keliui ir padarytiems darbams.
S.Berštautas – vienas iš Vilkijos krašto verslininkų-mecenatų, palikęs ryškų pėdsaką šio krašto ekonominiame-visuomeniniame gyvenime ir savo labdaringa veikla pelnęs daugelio žmonių pagarbą ir dėkingumą. Stasys buvo ne tik sumanus verslininkas, bet ir aktyvus visuomenininkas. Jis – Vilkijos miesto bendruomenės centro narys, Vilkijos Šv. Jurgio parapijos pastoracinės tarybos narys ir mieste vykusių švenčių ir renginių rėmėjas.
S.Berštautas gimė 1941 m. gegužės 30 d. Kauno apskrities Čekiškės valsčiaus Molupių kaime (dabar Raseinių rajonas). Mokėsi Šlapučių pradinėje ir septynmetėje mokyklose. Besimokydamas mokykloje, būdamas šeštos klasės moksleiviu, per vasaros atostogas jau sėdo prie traktoriuko vairo. „Būsiu traktorininkas“, – sakė jis, nes mėgo žemę, darbą, techniką.
[2]Su broliu Antanu įstojo į Raseinių profesinę technikos mokyklą, ją baigęs grįžo dirbti į „Dainavos“ kolūkį ir netrukus buvo paskirtas mechaniku ir traktorininkų brigadininku.
1962 m. Stasys vedė gretimo Raudonės kaimo merginą Janiną ir sukūrė šeimą. Netrukus gimė dukra Aušrelė, vėliau Rita. Atsirado naujų darbų ir rūpesčių. Dvejus metus padirbėję „Dainavos“ kolūkyje, Berštautai persikėlė gyventi ir dirbti į Kauno rajono Panemunės tarybinį ūkį. Čia dirbdamas Stasys baigė Smalininkų žemės ūkio technikumą ir įsigijo mechaniko-inžinieriaus specialybę.
Jungiantis ūkiams, Stasys pradėjo dirbti „Draugystės“ kolūkyje vyr. inžinieriumi. Sumanus, pareigingas ir perspektyvus inžinierius pateikė nemažai racionalizacinių pasiūlymų įgyvendinant decentralizaciją ir teritorinį valdymą. Stasio veikla neliko nepastebėta. Jis sąjunginės liaudies ūkio parodos sidabro medaliu buvo apdovanotas už racionalizacinius pasiūlymus ir jų įdiegimą žemės ūkyje. Buvo apdovanotas ir žemės ūkio pirmūno ženkleliu.
Nuo 1984 m. S.Berštautas buvo išrinktas „Draugystės“ kolūkio pirmininko pavaduotoju gamybai. Atsivėrė nauji darbo horizontai, bet su žmonėmis jis išliko toks pat santūrus, paprastas, droviai besišypsantis, koks buvo jaunystėje, paėmęs į rankas pirmojo traktoriaus vairą. Reikia pažymėti, kad Berštautų šeima iš tiesų darbininkiška. Žmona Janina ne mažiau kaip Stasys mėgo techniką. Ji, pirmos klasės vairuotoja, sėkmingai dirbo ūkyje pienvežio vairuotoja.
[3]Po 1990 m. vykusių persitvarkymų žemės ūkyje, Stasys ėmėsi verslo ir Daugėliškių kaime įkūrė medienos perdirbimo įmonę „Raučulys“. Ji sėkmingai dirbo ir plėtė savo gaminių asortimentą, gamindama žmonėms reikalingą medienos produkciją ir plataus vartojimo reikmenis.
1998 m. S.Berštautas Vilkijoje, Čekiškės gatvėje, įsigijo apleistą 40 arų žemės sklypą, kuriame stovėjo apgriuvę pastatai ir ganėsi ožkos.
Per dvejus metus ši teritorija pasikeitė neatpažįstamai. Čia įsikūrė prekybos miestelis su parduotuvėmis ir vienintelis Kauno rajone turgus – Vilkijos turgelis. Jame buvo prekiaujama šeštadieniais. Čia pavasarį per Kazimierines ar Jurgines vykdavo mugės ir jose dalyvaudavo vietos tautodailininkai, o čia įsikūrusi individuali įmonė „Raučulys“ pristatydavo savo produkciją.
Šiame prekybos miestelyje, kurį imta vadinti „Mažaisiais senukais“, įsikūrė ūkinių prekių, automobilių atsarginių dalių parduotuvės, automobilių servisas, maisto prekių parduotuvė, mėsos perdirbimo cechas, kurio produkcija buvo plačiai žinoma ir aukštai vertinama.
[4]S.Berštautas buvo ne tik verslininkas, bet ir plačiai žinomas mecenatas. Jis pabrėždavo, kad doras ir savo rankomis susikūręs gerovę, turi gerais darbais, labdaringa veikla dalytis su kitais. Jis geranoriškai rėmė Vilkijos gimnaziją, Saulėtekio pagrindinę mokyklą, vaikų darželį. Pradinukai ir darželinukai Naujųjų metų proga sulaukdavo dovanėlių. Be to, jis sudarydavo galimybę moksleiviams nemokamai išvykti į ekskursijas po Lietuvą. Be to, finansiškai rėmė Vilkijos miesto ir apylinkės kultūros įstaigas, vaikų teatrą „Vizija“.
Bene didžiausia finansinė investicija buvo skirta Vilkijos bažnyčios stogo dangai.
Gyvendamas ir dirbdamas Vilkijoje, Stasys nepamiršo savo gimtųjų Molupių. Jis buvo vienas iš organizatorių kasmet liepos pabaigoje, kai Lesčiuose vykdavo atlaidai (Molupiai priklauso Lesčių parapijai), organizuoti Džiaugių giminės narių susitikimą (Berštautai viena šios giminės šakų). Susitikimo vieta būdavo Molupių kaime, prie koplytėlės, šalia ošiančio Raučulio gojaus, kur senelių žemė, miela, brangi Džiaugynė.
2014 m. liepos 6 d. Raudondvario pilyje Kauno rajono savivaldybės Garbės ženklais buvo apdovanoti pakaunės kraštui nusipelnę žmonės. Trečio lygio Garbės ženklu buvo apdovanotas S.Berštautas, įmonės „Raučulys“ vadovas, verslininkas-mecenatas, už nuopelnus Kauno rajonui ir Vilkijai.
Apdovanojimo rašte buvo pažymėta, kad jis remia Vilkijos gimnaziją, Saulėtekio pagrindinę mokyklą, Vilkijos kultūros centrą, Vilkijos vaikų teatrą „Vizija“, Šv. Jurgio Vilkijos bažnyčią, geranoriškai padeda Vilkijos seniūnijai.
Visi mes Žemėje svečiai. Gyvenimas mums tik vieną kartą duotas ir pragyvename mes jį taip, kaip sugebame.
S.Berštauto gyvenimas truko 77 metus, tačiau jo šviesus atminimas gyvas artimųjų, pažįstamų ir iš jo paramą gavusių žmonių atmintyje.
Žmogus gražus, kai savo darbu puošia žemę,
Žmogus gražus, kai vertina kitus.
Kai savo širdį, jautrią ir neramią,
Kitiems dalija lyg lietaus lašus.
Tokį aš prisimenu savo buvusį mokinį S.Berštautą, su kuriuo ne kartą teko susitikti Vilkijos miesto renginiuose ir kuris parėmė knygos „Bažnytinių archyvų beieškant“ išleidimą.

Antanas Vaičius,
buvęs Šlapučių pradinės mokyklos mokytojas
1952 m.