Vakaras generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui atminti

Siųsti Versija spausdinimui

Į vakarą generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui atminti rinkosi tie, kam svarbus Jono Žemaičio atminimas, partizaninė kova už laisvę. Tokių buvo nemažai, sunkiai tilpo erdvioje Kaulakių bibliotekoje.
J.Žemaitis – generolas, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų vadas, Prezidentas – kovojo dėl laisvos Lietuvos, dėl jos nepagailėjo ir savo gyvybės. Jis tikėjo, kad laisvos Lietuvos sulauksime, bet jam pačiam buvo nelemta jos sulaukti. 1953 m. gegužės 23 d., išdavus bunkerį, jis suimtas. Kalintas KGB kalėjime Lietuvoje ir Maskvoje. Į Maskvos Butyrkų kalėjimą išvežtas ir mirties nuosprendžiui įvykdyti. 1954 m. lapkričio 22-ąją, Kariuomenės dienos išvakarėse, buvo pašauktas „su daiktais“. „Daiktų“ buvo nedaug: tik bunkeryje sudūlėjusi antklodė. Išlikusioje pažymoje surašyta: „Pabaltijo karinės apygardos Karinio tribunolo 1954 m. birželio 7 d. paskelbtas nuosprendis – mirties bausmė su turto konfiskavimu.“ Nuosprendis J.Žemaičiui įvykdytas 1954 m. lapkričio 26-ąją. Malonės prašymą jis atmetė. Maskvos Butyrkų kalėjime nesiliovė rūkę kaminai. Per dūmus, per pelenus J.Žemaitis grįžo į žemę, į bendrą  nežinomą Lietuvos partizanų kapą. Šiais metais minime jo gimimo 110-ąsias ir 65-ąsias mirties metines.
Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkė Loreta Kordušienė perskaitė pranešimą apie J.Žemaičio gyvenimą, jo kovą dėl laisvės, jo atminimo puoselėjimą. Į renginį ji atvyko su eksponatais: daiktais, paimtais iš bunkerio, kai jis 1992 m. Šimkaičių miške buvo atrastas Jurbarko rajono gyventojų Vytauto Mačiulio ir Vytauto Lekučio. Bunkeryje rasti daiktai buvo perduoti muziejui. Kartu muziejininkė atsivežė ir virtualios realybės akinių, su kuriais galima nusikelti į to meto įvykius. Daugelis po renginio juos išbandė.
Laukiamiausi vakaro svečiai buvo J.Žemaičio giminės. Atvyko dukterėčia Aušra Juškaitė-Vilkienė, kaip ji pati sako, „vienintelė, mačiusi Joną Žemaitį gyvą“ iš esančių gyvų dar to meto liudininkų. Dalijosi prisiminimais apie jį. Apibūdino, kad buvo gražus, aukštas, visada pasitempęs, su uniforma ir grįždamas jai parveždavo dovanų. A.Vilkienės anūkė Kotryna palaikė pokalbį užduodama jai klausimus ir paskutinis jai užduotas klausimas buvo toks: ar nenusiviltų J.Žemaitis dabartine Lietuva, jeigu būtų gyvas? Žemaičio dukterėčia užtikrintai atsakė, kad ne, nenusiviltų. Jis juk siekė, kad Lietuva būtų laisva, dėl to kovojo.
Jurbarko rajono Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovė Lina Lukošienė, prižiūrinti J.Žemaičio bunkerį-vadavietę Šimkaičių miške ir kasmet Juodojo kaspino dieną prie bunkerio organizuojanti renginius, tą dieną atvyko su duona. Simboliškai su tokia pačia, kokia buvo skirta J.Žemaičiui. O istorija tokia: netoli Šimkaičių miško, vietinių dar vadinamo Šapališkėmis, gyvena V.Lekutis. Jis daug metų prižiūrėjo J.Žemaičio bunkerį, kol pasidarė per sunku juo rūpintis. Iš jo tą rūpestį perėmė L.Lukošienė. Jai V.Lekutis papasakojo, kad jo šeima rėmė partizanus, kepdavo jiems duoną. V.Lekutis žinojo, kad ji skirta J.Žemaičiui, tik su juo niekada nesusitikdavo. Duoną turėdavo palikti sutartoje vietoje. Iškepta duona J.Žemaitį turėjo pasiekti ir tą dieną, kai jis buvo suimtas išdavus bunkerį. Duona jo nepasiekė, okupantai buvo pirmesni. Ragavome jos po gabalėlį, o krūtinę spaudė kažkas sunkaus, lyg akmuo. Norėjosi, kad viskas būtų susiklostę kitaip, bet, deja…
L.Lukošienė svarstė, ar lengva pasiryžti mirti tokiam jaunam, kai dar daug gyvenimo galėtų būti priešakyje? Jam buvo tik 45-eri
su trupučiu. Juk jeigu ne mirties nuosprendis, pagal amžių jis dar galėjo sulaukti laisvos Lietuvos, kaip jos sulaukė kiti jo bendražygiai, kurie nebuvo nužudyti. Laisvos Lietuvos sulaukė ir Marija Žiliūtė – slaugė, prižiūrėjusi J.Žemaitį po insulto ir kartu tą dieną areštuota. Bet J.Žemaitis buvo karininkas, davęs priesaiką, kurios niekuomet jokiomis aplinkybėmis nesulaužė. Ir kokie pranašiški buvo jo žodžiai paskutinėje kalboje paskelbus nuosprendį: „Istorija moko, kad kraujas niekada nebūna pralietas veltui. Jei ne dabar, tai už penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus. Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus.“ To laukti reikėjo apie 50 metų.
L.Lukošienė pristatė savo parengtą fotografijų parodą „Jie gynė laisvę Lietuvos“, parengtą pagal V.Lekučio asmeninę kolekciją. Lietuvos partizanai – jie prisiėmė pačią didžiausią atsakomybę už Lietuvos laisvės ateitį sunkiausią jos valandą. Jie ilgiausiai nešė Lietuvos išsivadavimo ir jos ateities viltį ir nemanė pasiduoti. Vėliau išžudyti, išniekinti miestelių aikštėse jų kūnai sumesti į šulinius. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, parašiusi biografinę knygą apie J,Žemaitį, ją pavadino „Žuvusiųjų Prezidentas“. Kovojusios, nenusilenkusios, išžudytos Lietuvos Prezidentas. Knyga išleista 1998 m. ir šiais metais perleista jau ketvirtą kartą. Šios knygos tris egzempliorius J.Žemaičio dukterėčia A.Vilkienė su anūke Kotryna  padovanojo Kaulakių bibliotekai.
Į renginį atvykęs Raseinių rajono savivaldybės meras Andrius Bautronis kalbėjo ne tik apie partizaninę kovą, bet prisiminė ir tuos, kurie kalėjo lageriuose, kentė Sibiro tremtyje. Tą dieną Vilniuje buvo laidojami 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai. Ir rajono meras palygino: „Galima sakyti, kad sukilėliai, kaip ir partizanai, nieko neiškovojo. Pralaimėjo daug galingesnei jėgai. Bet tai netiesa, jų kova padėjo pamatus šiandienai, kad šiandien galėtume džiaugtis laisve. Ir kodėl J.Žemaitis buvo vežamas į Maskvą įvykdyti mirties nuosprendį? Kad neliktų jo kūno? Argi gali miręs žmogus dar kam nors pakenkti? Tikriausiai taip, gali“, –  svarstė rajono meras. Renginio rengėjams jis padovanojo Lietuvos vėliavą.
Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos direktorė Daina Sutkevičienė svečiams padovanojo šiais metais išleisto Raseinių krašto kultūros ir istorijos žurnalo „Rasupis“ antrąjį numerį.
Kovotojų už Lietuvos laisvę memorialo steigėjas Jaroslavas Banevičius jautriai kalbėjo apie duoną, laisvę ir partizanų kovą.
Pagojukų seniūnijos seniūnas Antanas Valantinas Kaulakių bibliotekos vyresniajai bibliotekininkei įteikė padėką už ilgametį nuoširdų ir atsakingą darbą, profesionalumą, kūrybišką indėlį į kultūrinės atminties ir pilietiškumo puoselėjimą bei gėlių.
Dėl iš anksto nenumatytų aplinkybių į renginį neatvyko Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas.
Vakaro pabaigoje skambėjo Jurbarko bardų klubo bardų, vadovaujamų Sauliaus Lapėno, dainos, įteiktos Kaulakių kaimo bendruomenės paruoštos dovanėlės svečiams, vėliau vyko pokalbiai prie arbatos ar kavos puodelio.
Nuoširdžiai ačiū Pagojukų seniūnijai, seniūnui A.Valantinui, materialiai prisidėjusiems prie renginio organizavimo.

Zita Gedminienė,
Kaulakių filialo vyresn. bibliotekininkė

Komentarų nėra