2019 balandžio
23
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Vasario 16 – osios renginys – nauja suknelė, sena panelė?

    Siųsti Versija spausdinimui

    Tadas YLA

    Valstybinės šventės įspraustos į futliarą

    Kiekvienais metais laukiame didžiųjų metų švenčių. Tviska išpuoštos gatvės ir parduotuvių vitrinos, šypsosi veidai, šventinė nuotaika tvyro širdyse ir lūpose. Su kuo gi, mielas skaitytojau, visa tai asocijuojasi? Na, be abejonės, su Šv. Kalėdomis, Naujaisiais metais, gal ir su Šv. Velykomis, Joninėmis, dar viena kita švente (būtų nuodėmė nepaminėti tarp jaunimo populiarios šv. Valentino dienos). Taip atsakytų daugelis. Tačiau ar išmokome per du nepriklausomybės dešimtmečius švęsti valstybines šventes? Vargu…
    Štai dabar retas raseiniškis nėra pabuvojęs užsienyje. Ir nesvarbu kokiu reikalu – dirbti ar ilsėtis. Ne vienas mūsų kraštietis yra ten apsiankęs ir tenykščiams švenčiant valstybines šventes. Va, jie tai moka švęsti, ar ne? Ir nesvarbu kas – vokiečiai, airiai, olandai, ispanai, prancūzai… Plaikstosi vėliavos, žmonės gatvėse sveikina vieni kitus, susėda gausiais būriais, klausosi koncertų, dalyvauja masinėse eitynėse, karnavaluose. Gražu… Nė vieno pernelyg išgėrusio, nė vieno besistumdančio ar kažko besiaiškinančio.
    Tuo tarpu pas mus šventė tarsi įvilkta į futliarą iš garsaus rusų rašytojo Antono Čechovo apsakymo „Žmogus futliare“. Viskas nustatyta pagal vieno „Raseinių politiko ir kultūros korifėjaus“ giliamintišką užmanymą ir niekas nesikeičia. Šv. Mišios, gėlių nunešimas į kapines, mero pranešimas, mero padėkų įteikimas (žiūrovams tyliai replikuojant būtinas apdovanojamųjų nufotografavimas kartu su Savivaldybės vadovais), koncertas (privalomas tautinis žanras, gink Dieve, vengti kokios nors estrados ar kitos subkultūros), furšetas (gali būti, gali ir nebūti) – nė žingsnio į šalį! Netgi gėlių puokštės primena ne šventę, o mišparus, jeigu dar žvakių kvapas – pasidarytų silpna bestovint…
    Kita vertus, o kas gi gali atsirasti naujo, jei tęsiama sena sovietinė tradicija – valdžia pasakė, o kultūros darbuotojai vykdo. Niekam neįdomu, kad, pavyzdžiui, jaunimą tiesiog baido sustabarėjęs, sovietmečio dvasia dvelkiantis tautai brangių datų minėjimas. Netgi gretimuose rajonuose ir tai kažkaip žmonės išlaisvėjo – organizuojant renginius tiesiog paklausiama jaunų žmonių nuomonės ir suteikiamajiems iniciatyva (pirmūnai ten privalomai nefotografuojami).

    Raseiniai – 2011 m. vasario 16 d.

    Šventė tradiciškai prasidėjo šventomis Mišiomis Raseinių bažnyčioje. Jas aukojo Raseinių parapijos klebonas Vytautas Paukštis. Reikia pastebėti, kad kunigas neužtęsė Mišių galbūt įvertindamas ir tai, jog bažnyčioje buvo pakankamai šalta. Po to parapijos choras sugiedojo valstybinį himną, o tautiniais rūbais pasipuošusios mergaitės nunešė gėles į komunistų ir kolaborantų, Raudonosios armijos nusikaltimų, žmonių nužudymo ir išniekinimo vietas, prie Savanorių ir laisvės kovų dalyvių memorialo Raseinių kapinėse.

    Vėliau šventiniai renginiai tęsėsi

    Raseinių kultūros centre. Čia buvo pagerbti rajono gyventojai – 78 žmonės apdovanoti mero padėkos raštais už nuoširdų darbą kraštui ir valstybei. Apdovanotieji buvo atrinkti atsižvelgiant į institucijų, įstaigų, įmonių bei organizacijų rekomendacijas, siekiant įvertinti jų asmeninį indėlį į valstybės kūrimą. Juos pasveikino Savivaldybės vadovai kartu su gausiai dalyvavusiais svečiais ir artimaisiais.
    Pasibaigus iškilmingam apdovanojimų ceremonialui, tylos minute buvo pagerbtas Anapilin išėjęs Lietuvos poetas, dramaturgas, iškilus visuomenės veikėjas ir tautos simbolis Justinas Marcinkevičius. Vasario 16 – osios minėjimą užbaigė Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“,vadovaujamas Jono Urbono.

    Pragiedruliai valstybinių renginių ūkanose

    Apsilankęs šių metų Valstybės atkūrimo dienos renginiuose galėtumei nusispjauti ir pasakyti: „Kokia čia dar nauja suknelė? Ir pana sukriošusi, ir suknia seniai nunešiota… Suprask – tiek turinys, tiek forma.“ Na, o tūlas pastebės: „Kas gi čia tokio? Kuris žmogelis – paprastas mirtingasis – nenorės nusifotografuoti šalia mūsų Savivaldos didžiavyrių ir didžiamoterų?“ Ko gero jis bus teisus. Tačiau ir valdžia, kokia ji bebūtų, argi nenorės geranoriškai pozuoti, paplekšnoti per petį, šypsotis šalia tų plebėjų, tarp kurių, beje, yra ir tokių, kuriems socialinė atskirtis vis gilėja ir gilėja…Visgi būtų neteisinga šiame valstybininkų reguliuojamame ūkanotame renginių šou nepamatyti pragiedrulių. Štai šiemet minint Laisvės gynėjų dieną, visagaliai atsigręžė ir į jaunimą – Kultūros centre puikų (ir kas aktualu jauniesiems piliečiams – nemokamą!) koncertą surengė grupė „Skylė“ su soliste Aiste Smilgevičiūte. Vėlgi, minint vasario 16 – ąją oficialioji renginio dalis pasižymėjo lakoniškumu, tai yra, išskyrus mero pranešimą ir potvarkio paskelbimą, daugiau kalbų nebuvo. Ir dar šis tas naujo Raseinių žemėje – galų gale atsisakyta sveiku protu nesuvokiamos anketos, kurią turėjo užpildyti į mero padėką pretenduojantis kandidatas. Ši anketa sukurta anksčiau paminėto garsaus „Raseinių politiko ir kultūros korifėjaus“ tiesiog „nunešė“ visas iki šiol žinomas anketas. Kaip pavyzdį galima pasakyti, kad žmogus už didžiulius nuopelnus apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, vadovaujantis šia anketa, galėtų jo netekti. Net išsiskyręs žmogus neturėjo teisės gauti mero padėkos Vasario 16 – osios proga! Tam piliečiui belikdavo tik atsidusti ir pagalvoti: „Kažin į kurią pusęmes čia nuo sovietmečio nuėjome?“
    Na, bet praeitimi negyvename, o švenčių yra ir turi būti tiek, kiek valstybei yra svarbių datų. Tiesiog reikia sudaryti prielaidas šioms šventėms švęsti ar minėti, o gerų idėjų turi visi, tik atsigręžkime į žmones. Susikūrę šventę mes bent trumpam pabėgame nuo kasdienybės, nutolstame nuo realybės ir priartėjame prie savo fantazijos. Tačiau tikriausiai tik tam, kad gerai pasilinksminę vėl atrastume ir priimtume raminančią kasdienybę.

    2 Komentarai

    1. Zemaitis

      2011 - 02 -24 22:40

      Kol agronomas vadovaus kultūros rūmams, tol ir bus tokie renginiai.

    2. nuojauta

      2011 - 03 -16 18:42

      kol