Vienuolynas visai apleistas ir baigia jau griūti…

Siųsti Versija spausdinimui

Jonas Brigys, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas

Karai, kitos negandos lėmė, kad Raseiniai liko be senamiesčio – senąją, LDK laikų, miesto istoriją mena tik Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir šalia jos esantis dominikonų vienuolyno pastatų kompleksas, kiek pakitęs gatvių tinklas. Raseiniams, o ir Žemaitijai, toks išlikęs kompleksas yra vertingas paveldas ir gaila, kad dalis šimtamečių pastatų vietoje to, kad puoštų miestą, čia trauktų turistus, nyksta, byra, skaudžiai primena Maironio eilutes apie „pelėsiais ir kerpe“ apaugusią Trakų pilį.
Tinka tik statybinės medžiagos laužui
Nekokį vaizdelį, matytą Raseiniuose, 1905 m. rugsėjį „Vilniaus žinių“ laikraštyje nupiešė M.Davainis-Silvestravičius: „Daug permainų [Raseiniuose] įvyko per keletą paskutinių metų. Dominikonų vienuolynas visai apleistas ir baigia jau griūti, stogas visur kiauras ir, lietui užėjus, pilnas prilyja. Tame vienuolyno kampe, kur laiko buvusių kunigų Dominikonų biblioteką ir archyvą, stogas visai įlūžo ir į biblioteką reikia eiti per griuvėsius. Langai visur išdaužyti ir per juos įlyja ir įsniega į vidų. O bibliotekoje nėra jokios tvarkos: senobiniai paveikslai suversti tarp knygų ir kitų daiktų. Atmenu, kad dar prieš keliolika metų Raseinių prekyvietėje pardavinėjo Dominikonų bibliotekos knygas. Yra dar bibliotekoje bent 3–4 vežimai knygų, o rankraščių apie Žemaitiją ir visokių kitų dokumentų bus teip pat bent vežimas. Kai kurios knygos ir rankraščiai sudėti ant lentynų, bet daug valkiojasi suplėšytų ant grindų.“
Gal tame neišvežtame ar vietinių „privatizuotame“ dokumentų vežime pražuvo nebaigtų statyti bažnyčios bokštų brėžiniai, kiti bažnyčios ir Raseinių istorijai svarbūs dokumentai – tikriausiai to niekada nesužinosime.
Dar blogesnis vaizdas tapo 1944 m. rudenį, kai beveik visą Raseinių miestą nušlavė karo uraganas. Liūdną vienuolyno padėtį 1947 m. rugsėjį užfiksavo Raseinių vicedekanas kun. V.Byla. Anot jo, pastatas „riogso be stogo, be langų, užkaltomis durimis, tikra griuvėsių krūva. Jis tinka tik statybinės medžiagos laužui“. Tų pat metų spalio 16 d. surašytame akte dar kartą konstatuota apverktina vienuolyno padėtis: „Patys vienuolyno rūmai, išskyrus naująjį dviejų aukštų priestatą, arba visai neatremontuojami, arba reikalingi kapitalinio remonto.“ Anot dokumento autorių, pastatui suremontuoti reikėtų pridėti 50–70 proc. jo vertės. Vienuolyno padėtį vertino ne tik dvasininkai, bet ir „statybos reikalo specialistai“ – inžinierius Augustinas Gerdvilas ir inžinierius architektas Vsevolodas Onufrijenka, taigi jų išvadomis galima tikėti. Dabar šie dokumentai saugojami Kauno arkivyskupijos kurijos archyve (KAKA).
Tik 1973–1981 m. per karą stipriai apgriautas vienuolynas buvo atstatytas ir pritaikytas Lietuvos respublikinės bibliotekos (dabar Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) reikmėms – čia įsikūrė LNB Raseinių skyrius – depozitariumas (dubletinių dokumentų saugykla). Tačiau kitų vienuolynui priklausiusių pastatų nūdiena skurdi, o ateitis neaiški. Dėl naudojimo specifikos (uždaros saugyklos) patys vienuolyno rūmai visuomenei iki šiol buvo neprieinami ir liko užmarštyje, už jos akiračio ribų.
Atrodo, kad šis pamirštas Raseinių kampelis tiesiog šaukiasi žmonių dėmesio, globos, naujų iniciatyvų, kurios jį vėl prikeltų gyvenimui, atskleistų ir liudytų žinomus ir jau pamirštus krašto istorijos puslapius, miestui suteiktų naują vystymosi impulsą.
Pirmasis vienuolyno istorijos etapas
Raseinius į naują istorinę būtį pakylėjo čia XVI a. antrojoje pusėje pradėti rengti Žemaitijos bajorų seimeliai, vykusios teismų sesijos. Kitas toks postūmis buvo 1642–1647 m. Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus iniciatyva įkurtas dominikonų vienuolynas. Dominikonų įsikūrimas Raseiniams buvo svarbus ne tik kaip didelė naujovė, bet ir reikšmingas kontrreformacijos veiksnys, lėmęs tolesnį dvasinį krašto vystymąsi. O 1663 m. pradėta mūrinės bažnyčios statyba XVII a. buvo reikšmingas vietos amatų ir pramonės plėtojimo postūmis – kažin ar iki to laiko Raseiniuose buvo bent keletas mūrinių pastatų. 1682 m. pastatytas mūrinis vienuolynas po 1729 m. gaisro 1760–1768 m. buvo perstatytas ir taip pat papuošė miestą.
Šalia statybinių darbų dominikonai greitai įsitraukė ir į ūkinį gyvenimą. Vienuoliai privačių fundatorių ir Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Vladislovo IV Vazos dėka tapo vienais iš didžiausių krašto žemvaldžių – vien Alėjų palivarke jie valdė apie 300 valakų (ne mažiau kaip 6 000 ha) žemės.
Jau per pirmus penkerius buvimo Raseiniuose metus dominikonai sugebėjo miesto vardą bent du kartus įamžinti knygose. 1646 m. Raseinių vienuolyne vyko Lietuvos dominikonų Šv. Angelo kustodijos kongregacija, jai vadovavo generalvikaras Petras Kamienskis. Čia buvo sprendžiami ne tik naujos dominikonų Lietuvos provincijos organizavimo, bet ir Žemaičių Kalvarijos dominikonų vienuolyno klausimai. Ta proga buvo išleista knyga „Acta intermediae congregationis in conventu Rosinensis“ (Vilnae, 1646). Aišku, knyga ne apie Raseinius, tačiau jos pavadinime minimas miesto pavadinimas to meto Raseiniams buvo nemenkas pasiekimas. 1647 m. Vilniuje išleista dar viena Raseinių dominikonų parengta knyga – prioro Martyno Nestojemskio pamokslas, pasakytas laidojant vienuolyno geradarį Andrių Stankevičių. Gaila, abi knygos išleistos ne lietuvių, o lotynų ir lenkų kalba, tačiau vis vien jos yra ženklūs Raseinių krašto kultūros istorijos faktai.
Vienuolynas į Raseinius atnešė dar vieną naujovę. Ne vėliau kaip XVIII a. pabaigoje į miestą atsuktame jo frontone (dabar vidinis kiemas) buvo įrengtas laikrodis. 1806 m. vienuolyno ir bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad virš laužto vienuolyno stogo yra balta skarda dengtas kupolėlis, o jame valandas mušantis geležinis laik­rodis. Taigi galima sakyti, kad tuo metu vienuolynas visa to žodžio prasme diktavo miesto gyvenimo tempą. 1936 m. vienuolyno nuotraukoje laikrodžio jau nėra, nors jo buvusi vieta aiškiai matoma.
Jei XVIII a. dominikonams buvo didžiųjų statybų šimtmetis, tai XIX a. laukė kitokie išbandymai. 1831 m. vienuolyne trumpai buvo saugojama sukilėlių spaustuvė, o tai garantavo „nemalonumus per valdiškus namus“. Gal dėl to per 1863 m. sukilimą vienuoliai elgėsi labai atsargiai, senstantys dvasininkai vengė bet kokio politikavimo. Neatmestina, kad tokia santūri laikysena lėmė, kad vienuolynas iki pat savo egzistavimo pabaigos valdė nemenkas žemės valdas, nors kitoms bažnytinėms institucijoms tokios teisės buvo labai apribotos. Neleidus į vienuolyną priimti naujų narių ir mirus paskutiniam vienuoliui 1886 m. liepos 26 d. vienuolynas uždarytas. Nebeveikiančiame vienuolyne planuota įrengti ligoninę, mokyklą, Raseinių valsčiaus valdybą, net kalėjimą. Galų gale 1904 m. visas pastatų kompleksas oficialiai perduotas parapijos kunigams pasauliečiams.
1932–1941 m. Pirmasis dominikonų sugrįžimas
Į XX a. dominikonų vienuolyno rūmai įžengė būdami gana prastos formos, o čia jau laukė nauji, ne vien teigiamas permainas žadantys pokyčiai. Ypač įdomus ir audringas buvo antrasis dominikonų apsistojimas Raseiniuose (1932–1941 m.). O to sugrįžimo preliudija tapo dar 1931 m. gegužės mėnesį iš JAV atvykusio vienuolio Bonaventūros Pauliuko apsilankymas Raseiniuose. Kito žingsnio ilgai laukti neteko ir 1932 m. liepos 27 d. (lygiai po 46 metų nuo vienuolyno uždarymo) vienuoliai atvyko į Raseinius, o rugpjūčio 5 d. pradėjo eiti ganytojiškas pareigas parapijoje. Ir nors nuo paskutinio Raseinių dominikono mirties XIX a. pabaigoje prabėgo beveik pusė šimtmečio, tačiau jau pirmą darbo parapijoje dieną tėvas Bonaventūra su Švč. Sakramentu nuvykęs pas ligonį sutiko žmogų, kuris sakėsi pažinojęs senuosius vienuolius.
Tik apsigyvenę Raseiniuose vienuoliai ėmėsi aktyvios veiklos. Štai kaip apie ženkliai per pirmus vienuolių darbo Raseiniuose metus pasikeitusią situaciją 1933 m. liepą rašė „XX amžius“: „Pradėję uolų pastoracijos darbą, tėvai pradėjo tvarkyti šventkiemį ir vienuolyno rūmus. T.Bonaventūra drauge su broliukais kartais ištisas dienas triūsė niveliuodami ir žvyruodami šventkiemį, kuriame dažnai vanduo gulėdavo. Kad galėtų tiesiog išeiti iš bažnyčios į kapines, T.B. prakirto apsupantį bažnyčią mūrą ir padarė naujus gražius vartus. Kelias, į kurį išeinama pro tuos vartus, buvo neišbrendamas. Todėl stropus Tėvas ragino, prašė parapijiečius, kad padėtų tą kelią išgrįsti.
Šiandien tuo sausu gražiu keliu visi džiaugiasi. Vienuolyno rūmuose įrengti yra virtuvė, valgomasis kambarys, 6 kambariai vienuoliams ir didelis bendras broliukams kambarys. Kad broliukams nereikėtų vargti nešant vandenį į 2 aukštą, Tėvas įtaisė vandentiekį ir kanalizaciją. Kad visi trobesiai, kurie priklauso vienuolynui, gautų vienodą gražią išvaizdą, špitolė remontuojama. Bet tais darbais tėvai šiemet dar nepasitenkino. Kapinėse T.T. Domininkonų amžino atilsio vietoje pastatytas didžiulis akmens kryžius, kurio parašas „Mūsų broliams prisikėlimo laukiantiems“ įrodo gyvą dvasinį ryšį tarp dirbusių Raseiniuose ir dabar veikiančių tėvų vienuolių. Dygliuota vielų tvora apsupa visą erdvų vienuolyno sodą. Jau baigiama statyti antrame [vienuolyno] aukšte koplyčia, kurioje T.T. ir broliukai susirinks bendrai maldai. Šiais Šventais metais papuoš šventkiemį ir Lurdo grota, kur stovės šv. Panelės didžiulė statula. <…> Vienuolių sąstatą sudaro dabar trys tėvai, šeši broliukai ir trys studentai, kurie rudens metu bus išsiųsti į Amrens (Prancūzijoje), į Domininkonų naujokyną.“
Spalio 27 d. vienuolyne įrengtą koplyčią pašventino ir jai Šv. Panelės Rožančinės titulą suteikė vyskupas T.Matulionis.
Nors apie statomą Lurdo koplyčią (ir tikėtiną greitą tų darbų pabaigą) rašyta dar 1933 m., tačiau statybos užsitęsė ir šventinimo iškilmės įvyko tik 1935 m. spalio 13 d. O naujų darbų pabaigos vis nesimatė. Antai apžvelgiant dviejų metų dominikonų buvimo Raseiniuose rezultatus minima, kad vienuoliai per tą laiką prie bažnyčios pastatė patalpas bažnytiniams rakandams, o pačioje bažnyčioje atsirado daug naujų papuošimų, statulų. Pakeistas didžiojo altoriaus paveikslas, suremontuoti vargonai. Planuota išdažyti „aptriušusią“ bažnyčią, pastatyti bokštus (!), įsteigti spaustuvę ir t. t. Gaila, tačiau ne visi šie planai buvo įgyvendinti, o to meto bažnyčios ir vienuolyno vaizdus užfiksavo 1936–1938 m. darytos fotografijos, dabar saugojamos Kultūros paveldo centro archyve (KPC) Vilniuje.
Prisimenant 1932–1941 m. dominikonų buvimo Raseiniuose laikotarpį reikia paminėti dar vieną reikšmingą faktą. 1935 m. Raseiniai tapo Lietuvos dominikonų provincijos centru, o tų metų sausio 16 d. provincijolu „su visomis galiomis, autoritetu ir jurisdikcija, kaip dvasine, taip ir pasauline“ paskirtas tėvas B.Pauliukas.
Laidoti tik kojomis į bažnyčią, arba nesuprastos naujovės
Vienuoliai Raseiniuose dirbo tikrai nuoširdžiai ir energingai, tačiau kai kurios tėvų dominikonų atneštos naujovės nesulaukė konservatyvių parapijiečių pritarimo. Antai 1939 m. liepos 13 d. dvylikos parapijiečių prašyme (faktiškai skunde) Kauno arkivyskupui vienuoliai peikti, kad „kapinėse pradėjo reikalauti visus mirusius laidoti kojomis į taką. Didesniuose miestuose gal ir gražus dalykas, bet pas mus Raseiniuose <…> per ištisą metų eilę mūsų tėvai ir protėviai buvo laidojami tik kojomis į bažnyčią“. Parapijiečiams netiko ir kai kurios statybos: „1937 metais [vienuoliai] uždarė esamus prieš bažnyčios didžiąsias duris šventkiemio vartus, o padarė kitoje šventkiemio kertėje apie 10–12 metrų ilgio laiptus, kur senesniems žmonėms, ypač žiemos metu, visai neįmanoma jais užkopti.“ To meto nuotrauka liudija, kad naujieji laiptai buvo įrengti jau 1936 m. Smalsesni raseiniškiai gali paieškoti (ir rasti) tų senųjų vartų žymes šventoriaus sienoje, nauju žvilgsniu įvertinti jau seniai įprastais tapusius dabartinius laiptus, apmąstyti dominikonų pastangas pertvarkyti bažnyčios aplinką. Aišku, kiekvienas turi teisę savaip vertinti vieną ar kitą statinį, tačiau, šio straipsnio autoriaus nuomone, vienuolių pastatyti laiptai ne tik papuošė šventorių, atvėrė įspūdingą vaizdą į bažnyčią, bet ir tapo vienu iš įsimintiniausių ir atpažįstamiausių Raseinių architektūrinių akcentų.
Gana netikėtas skandalas Raseiniuose kilo 1940–1941 m., kai sprogo parapijoje jau keletą metų dėl dominikonų diegtų naujovių kaupęsis nepasitenkinimo pūlinys. Šio skandalo eiga – tai visai kita istorija, tačiau vieną jos epizodą vis tik paminėsime. 1940 m. birželio 12 d. „Lietuvos žinios“ pranešė apie nemalonų įvykį Raseinių bažnyčioje: „Domininkonui B.Pauliukui dalinant komunijas prie jo priėjo nepažįstama moteriškė ir ranka sudavė per indą, kuriame jos buvo sudėtos. Komunijos išbyrėjo. Policija šią moteriškę suėmė ir dėl įvykio veda kvotą.“ Padėtį parapijoje dar labiau paaštrino sovietinė okupacija, kai vienuoliams buvo įsakmiai nurodyta išvykti iš Lietuvos.
Dominikonams negalint normaliai atlikti ganytojiškų pareigų parapijiečiai dar labiau suskilo į dvi stovyklas: vieni palaikė vienuolius, kiti juos vijo lauk. Bažnytinė vyresnybė irgi palaikė dominikonų kritikų pusę. Visų tų „nesusipratimų“ išdava buvo 1941 m. pavasarį paskelbtas interdiktas Raseinių bažnyčiai, dominikonų pašalinimas iš parapijos ir vienuolių saleziečių atkėlimas. Gaila, tačiau modernus, vakarietiškas dominikonų būdas (neapsieta ir be nemenkos arogancijos porcijos) nepritapo prie dar gana archajiškų raseiniškių papročių. Ir vis tik per beveik dešimtmetį dominikonai Raseiniuose suspėjo palikti gilų ir šiandien matomą pėdsaką. Gaila, XX a. pabaigoje įvykęs dominikonų sugrįžimas buvo trumpalaikis ir dėl to matomų žymių Raseiniuose nepaliko.
Ar ketvirtas kartas nemeluos?
Dabar, kai atsiranda gana palankios sąlygos vienuolyną atverti, pritaikyti visuomenės reikmėms, reikia mąstyti, kaip tai galėtų būti padaryta: kas čia galėtų įsikurti – rajono merija, reprezentacinių renginių salė, santuokų rūmai, piligrimų centras? O gal atsirastų vietos ir vienuolių (ne tik dominikonų) paveldui (gal net kulinariniam), egzotiškam asketiško-vienuoliško gyvenimo būdo viešbučiui. Akivaizdu, kad tokių vizijų gali būti daug ir įdomių, nors ir investicijų tam reikėtų nemenkų. Tad ar ne laikas apie tai pasvarstyti, padiskutuoti?
Raseinių istorinio paveldo ir miesto tapatybės išsaugojimo entuziastai jau kuris laikas ragina visuomenę dalyvauti diskusijose dėl vienuolyno komplekso ateities (priminsime, kad tokioms diskusijoms pirmą kartą kvietėme 2017 m., tačiau tuo metu vienuolynas vis dar buvo užimtas knygų saugyklomis ir idėja prislopo). Dabar, kai senieji šeimininkai – Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos saugykla – iš Raseinių išsikrausto, atėjo laikas vėl diskutuoti apie šio objekto ateitį. Šių metų rugpjūčio pabaigoje VšĮ „Atrask Raseinius“, Raseinių rajono savivaldybės kultūros taryba ir neformali organizacija „Sunerimę piliečiai“ (arba kitaip – „Raseinių kultūrinės tapatybės išsaugojimo komitetas“) ketina surengti konferenciją ar viešą disputą, kur planuojama aptarti ir vienuolyno istoriją, ir jo ateitį. Tikimasi, kad renginyje dalyvaus profesorius Alfredas Bumblauskas.
Vienuolynai keliolika amžių buvo neatskiriama Europos kultūrinio kraštovaizdžio dalimi. Populiarėjantis vienuolynų turizmas, šio paveldo puoselėjimas rodo, kad vienuolynai išgyvena tikrą renesansą. Ar sugebės Raseiniai tuo pasinaudoti, pabrėžti savo išskirtinumą (aišku, nepamirštant, kad čia buvo istorinė Žemaitijos sostinė – šis miesto istorijos tarpsnis taip pat glaudžiai susijęs su dominikonais, iki XIX a. vidurio saugojusiais Žemaitijos teismų archyvą) priklauso nuo mūsų (aišku, ir nuo sprendimus priimančių mūsų išrinktų atstovų – tiek į Savivaldybę, tiek į Seimą).
Jau baigiant rengti šį straipsnį pasirodė informacija, kad į Raseinius vėl ketina sugrįžti vienuoliai dominikonai, nors jie ir nepretenduoja į parapijos valdymą. Taigi galima laukti reikšmingų, nors kažin ar greitų permainų. Tikėkimės, kad ketvirtas kartas tikrai nemeluos.

Komentarų nėra