Virtukų kautynės – pasiaukojimo ir meilės Tėvynei simbolis

Siųsti Versija spausdinimui

1945 m. liepos 22 d. Virtukų miške (Kelmės r.) įvyko kautynės. Jas galima laikyti riba, po kurios buvo keičiama kovos taktika, kuriamos naujos struktūros. Po kautynių, pasiskirstę smulkesnėmis grupėmis, partizanai pakeitė savo dislokacijos vietas, pasitraukė nuo Dubysos į miškus, esančius arčiau Šiaulių. 16 savanorių, žuvusių Virtukų kautynėse, dėka mes turime savo istorijoje prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą (Darių), majorą Juozą Čeponį-Budrį (Tauragį), jų vėlesnę kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Kovą, apie kurią praėjus daugeliui metų pagaliau sužino visas pasaulis. Žuvusių jaunų vyrų ir moterų dėka mes turime simbolį, į kurį turėtų lygiuotis visi mylintys savo šalį, gerbiantys istoriją, protėvių tradicijas ir jų palikimą. Amžina šlovė Lietuvos did­vyriams.
1944 m. liepos 24 d. Lietuvos laisvės armijos (LLA) Raseinių apskrities vadas J.Čeponis (Ščepavičius) pasirašė įsakymą Nr. 2 „LLA kuopų ir būrių vadams“, jis buvo analogiškas LLA vyr. vadovybės liepos mėnesį išleistam dokumentui. Jo pagrindinė mintis buvo nesitraukti iš Lietuvos ir organizuoti pasipriešinimą. Tuo pagrindu kūrėsi pirmosios LLA apygardos, vėliau pakeitusios pavadinimus, tačiau išlaikiusios pagrindines nuostatas. Įsakymas atspindėjo griežtą Žemaitijos partizanų vadų – leitenanto Juozo Kasperavičiaus, majoro Petro Bartkaus, kapitonų J.Žemaičio ir J.Čeponio – poziciją legalizacijos atžvilgiu. Legalizacija buvo laikoma priesaikos sulaužymu ir dezertyravimu. Tokia nuostata išliko iki galo – beveik visi Jungtinės Kęstučio (nuo 1948 m. balandžio mėn. – Kęstučio) apygardos vadai P.Bartkus, J.Žemaitis, J.Čeponis ir kt. buvo LLA nariai, štabų darbuotojai, laikęsi principų ir pokariu.
1944–1945 m. Raseinių apskrities Šiluvos valsčiuje kūrėsi Žebenkšties rinktinė. 1945 m. birželį jos vadas J.Čeponis-Budrys (Tauragis), štabo viršininkas J.Žemaitis-Darius (vėliau slapyvardis Vytautas), Vėgėlės rinktinės vadas P.Bartkus bei agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas Algimantas Zaskevičius svarstė galimybes įkurti apygardą: tuo metu, be Žebenkšties ir Vėgėlės rinktinių, aktyviai veikė mokytojo Petro Paulaičio-Aido vadovaujama Jurbarko Lietuvos laisvės gynėjų rinktinė, mokytojas Henrikas Danilevičius-Vidmantas vadovavo tauragiškiams. Pavieniai partizanų būriai veikė Kėdainių apskrityje ir Kelmės valsčiuje.
Norėdamas sujungti pavienes besislapstančių partizanų grupeles, štabo branduolys iš Bedančių miško persikėlė į Kelmės valsčiaus miškus, arčiau Šiaulių. Buvo užmegztas ryšys su legaliai gyvenusiu jaunimu, sukurtas LLA organizacinio sektoriaus (OS) tinklas.
1945 m. liepos 9 d. iš Biliūnų dvare įrengtos karo lauko ligoninės sėkmingai išlaisvinus būsimą Jungtinės Kęstučio apygardos vadą leitenantą J.Kasperavičių, Žebenkšties rinktinės partizanai persikėlė į Kelmės valsčių, Virtukų miške gerai įtvirtintą partizanų stovyklą. Stovyklos žiedinei gynybai įrengti viso profilio apkasai su bunkeriais ir ugnies taškais. Deja, nebuvo pasirūpinta naują partizanų buvimo vietą rūpestingiau užmaskuoti.
Jau nuo 1945 m. gegužės sovietinis saugumas sekė Žebenkšties rinktinę. Į rinktinės ryšių tinklą pavyko infiltruoti seną agentą Vytulį, sugebėjusį įgyti A.Zaskevičiaus pasitikėjimą. Agentas, gavęs ryšininko įgaliojimus, sugebėjo išsiaiškinti LLA rėmėjus, rinktinės štabo dislokaciją Virtukų miške. Iš agento pranešimų sovietų saugumas suprato, kad užčiuopė labai svarbią LLA organizacijos grandį, todėl būsimai operacijai kruopščiai rengėsi.
Liepos 22 d. Raseinių apskrities NKGB operatyvininkai, remdamiesi agentūrinės bylos „Sbrod“ surinktais operatyviniais duomenimis, suėmė 24 asmenų grupę, įtariamą bendradarbiavimu su partizanais ir priklausymu LLA. Tos pačios dienos 10 val. ryto Kelmės valsčiaus Virtukų miške NKVD pasienio kariuomenės kareiviai (Vetrovo divizija –  SSRS NKVD karinis junginys) trimis žiedais apsupo Žebenkšties rinktinės partizanų stovyklą. Partizanai buvo ginkluoti 6 rankiniais kulkosvaidžiais, 24 automatais, granatomis, 4 automatiniais ir 10 paprastų šautuvų. Užvirė kautynės, kuriose partizanams vadovavo rinktinės vadas kapitonas J.Čeponis-Budrys (Tauragis), štabo viršininkas J.Žemaitis-Darius (Vytautas) ir A.Zaskevičius-Vasaris. Sumanių vadų Budrio ir Dariaus vadovaujami kovotojai drąsiai atmušinėjo priešo atakas. Kautynės tęsėsi nuo 10 val. iki 13 val. Baigiantis šoviniams J.Čeponis davė įsakymą atsitraukti. J.Žemaitis, vadovaudamas trisdešimties partizanų būriui, traukėsi Vilkiškių kaimo link su trimis sužeistaisiais. Atsitraukimą savanoriškai stojo dengti Liudo Jankausko-Žirgo vadovaujamas Liolių būrys, rinktinės ginkluotės skyriaus viršininkas Petras Markevičius-Pranckus, ūkio dalies viršininkas Bronius Rožanskas-Rainys.
Virtukų kautynėse žuvo 16 partizanų, iš jų žinomi rinktinės Ginkluotės skyriaus viršininkas, Betygalos būrio vadas Petras Markevičius-Pranckus (g. 1912 m.), ūkio dalies viršininkas Bronius Rožanskas-Rainys (g. 1912 m.), Sanitarijos skyriaus viršininkė Janina Čepaitė-Žibutė (g. 1922 m.), Liolių partizanų būrio vadas Liudas Jankauskas-Žirgas (g. 1914 m.), būrio vadas Petras Rudys-Stumbras (g. 1915 m.), partizanai Viktoras Gailius-Berankis (g. 1923 m.), Elena Gailiūtė-Voverė (g. 1925 m.), Kazys Globys (g. 1914 m.), Alfonsas Jankauskas-Katinas (g. 1924 m.), Edvardas Makauskas (g. 1925 m.), Benadas Venclauskas-Balandis (g. 1921 m.) ir partizanų ryšininkė Janina Elzbergaitė-Lelija (g. 1925 m.). Priešas kautynėse neteko daugiau kaip 40 karių (nepatvirtintais duomenimis, apie 150). Apylinkės žmonės pasakojo, kad iš kautynių sužeistuosius ir nukautuosius vežė ne viena mašina. Nors NKVD kareivių ir stribų būriai kelias dienas naršė apylinkes, tačiau pasitraukusių partizanų pėdsakų jiems nepavyko rasti.
Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Raseiniuose prie „Žemaičio“ paminklo, vėliau užkasti Cibikalnyje buvusiuose apkasuose. Po kelių dienų į užkasimo vietą buvo atvaryti Raseinių kalėjimo kaliniai, jie atkasė žuvusiųjų palaikus, kad būtų atpažinti ir nufotografuoti. Vėliau palaikus užkasė netoli Raseinių miesto Dumšiškių kaimo apylinkėse esančiame Vedecko ąžuolyne (1945 m. Vedecko sodyboje buvo įsikūręs NKVD poskyris). Kažkieno rūpestinga ranka ant ąžuolų kamienų, po kuriais buvo užkasti žuvusieji, išpjaustydavo kryžių ar kitą kokį ženklą. Sovietmečiu ąžuolyne dažnai degdavo žvakutės, žuvusių artimieji vis pasodindavo gėlių.

Parengta pagal genocide.lt ir archyvinę Henriko Markevičiaus medžiagą. Ačiū Rūtai Trimonienei iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.
Informacijos ir fotografijų apie Virtukų kautynes ir laisvės kovotojus laukiame nurodytais telefonų numeriais ir elektrononiu paštu:
Kęstutis Markevičius,
tel. 8 698 80 780,
el. p.  info@hunting.lt;
Gediminas Armonavičius,
tel. 8 674 19 007,
el. p. g.armonavicius@gmail.com;
feisbuke – LDK palikuonys.

Komentarų nėra