Viskas baigės

G.K. [1]

Viskas baigės, nieko nebėra
Tiktai sekundės trys…
Maža gyvybės gitara
Į šalį numesta suvis.

Prabėgo dienos, kaip peronai
Pro traukinio prabėga langus,
Tik atminties seni vagonai
Dar judantys, apgriuvę, vangūs.

Jų turtas ir brangus, ir ne -
Tai ir puota, ir trupiniai.
Nors daug kas žūva vagone,
Bet ir išlieka amžinai.

O traukiniai gyvenimo nestoja,
Kol stoti laikas neatėjo.
Nors žmonės verkė ir raudojo,
Nė vienas vietoj nestovėjo.

Tik prie mirties stoties, stotelės
Akimirka sustoja traukiniai
Ir viskas viskas vėlei kelias,
Kas, rodos, pamiršta seniai.

Gyvenimas praeina…Ne…Prabėga,
Palikęs vienišus jis mus.
Į širdį vien skausmai subėga,
Palikę už savęs džiaugsmus.

Nėra linksmų prisiminimų,
Nes jie – tai mūsų praeitis,
Nes jie – tai atspindžiai žaidimų,
Kur žaidė su mumis lemtis.

Prabėgo metai ir jaunystė
Prasmuko greitai, nejučia
Nepastebėjau, kaip suvystė
Senatvė nelinksma mane.

Ir viskas baigės, nebeliko
Nei laimės šypsnių, nei vargų,
Bet man vis vien labiau patiko
Gyvent su rūpesčių svoriu.

Nors ir kentėti, bet gyventi,
Sugerti viską kas skaudu
Po metų užsklanda pasenti,
Tačiau sakyti: ,,Gyvenu!”