Wladyslaw Wielhorski. Dienoraštis 1915–1917 m.

Siųsti Versija spausdinimui

Raseinių krašto istorijos žinovus šiemet maloniai nustebino 2019 m. pabaigoje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos leidinys „Wladyslaw Wielhorski. Dienoraštis 1915–1917 m.“ Tai mažai kam Lietuvoje žinomo lenko, žemės ūkio inžinieriaus, publicisto Wladyslaw Wielhorski dienoraštis, rašytas Pirmojo pasaulinio karo metais (1915–1917 m.). Daugeliui gali kilti klausimas, kuo ypatingas šis dienoraštis Raseinių kraštui? Atsakymas gana paprastas: jis rašytas Balčių dvare (dab. Balčių kaimas, Nemakščių seniūnija) ir aprašo karo metu vykusius įvykius fronte bei visame pasaulyje; Balčių ir aplinkinių dvarų gyvenimo būdą, jų sugyvenimą su vokiečių valdžia. Dienoraštyje minimos ir aprašomos tokios vietovės kaip Nemakščiai, Milžavėnai, Lyduvėnai, Šiluva, Raseiniai, Šaukotas, Kelmė ir kt.
W.Wielhorski dienoraščio puslapiuose aprašo to meto dvaro gyvenimą, minimos tradicijos, aprašomi ūkio darbai. Be abejo, Lietuvos kontekste galima rasti panašaus pobūdžio prisiminimų (pvz., Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimų knyga „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815–1843 metų dienoraštis“, Mykolo Kleopo atsiminimai ir pan.) ir dvarų kultūros tyrėjų toks dienoraštis itin nestebina, tačiau tokio išsamaus pobūdžio šaltinio Raseinių krašto istorijos lobynuose nebūta. Raseinių rajone buvo apie 150 dvarviečių, tačiau iki šių dienų išliko tik 9 Kultūros paveldo registre esančios dvarų sodybos. Knygoje aprašomas Balčių dvaras, deja, iki šių dienų neišliko. Nors žinome, kad pokario metais dvaro rūmuose veikė mokykla, klubas-skaitykla, vėliau ten gyveno Balčių mokyklos mokytojai. Įdomus faktas, kad dvare įrengtoje mokykloje mokėsi Juozas Aputis, ten pat buvo jo pirmoji darbovietė, 1953–1954 m. jis dirbo dvare įsikūrusio klubo-skaityklos vedėju.
Pabandysiu aptarti šį dienoraštį keliais, mano manymu, svarbiais aspektais, paminint konkrečius W.Wielhorski aprašytus siužetus. Pirmiausia jame rastume itin daug informacijos apie Pirmąjį pasaulinį karą, fronto judėjimą, žmonių gyvenimą karo sąlygomis ir pan. Daugelis yra girdėję apie įnirtingas vokiečių ir rusų kovas Pirmojo pasaulinio karo metais prie Dubysos. Dienoraštyje randame puikių to iliustracijų, pvz., „Vakar vakare [1915 m. gegužės 29 d.] nuo 11 valandos girdėjosi labai stiprus ir garsus šaudymas nuo Dubysos tarp Raseinių ir Lyduvėnų“ (p. 86). Be abejo, mūšiai nepraėjo be pasekmių, buvo daug sužeistųjų, tai liudija iki šiol mūsų rajone likusios Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės (prie Bedančių, Milašaičių ir kt.). Apie tai kalbama ir dienoraštyje: „Toliau nuo Lyduvėnų ir Šiluvos eina labiausiai suniokota zona. Pusė pastatų sudeginta. Laukai iškasinėti apkasais, visur matyti spygliuotos vielos užtvarai, kurie kai kur kaip tinklas juosia laukus. Dubysos krantai – nesibaigiančios kapinės; viename krante – rusų, kitame – vokiečių“ (p. 126).
W.Wielhorski užfiksavo keletą kuriozinių situacijų kasdienėje buityje. Vienu metu Balčių dvare buvo įsikūręs vokiečių kariuomenės dalinys su savo virėjais. Štai kaip lietuvės virėjos sugyveno su vokiečiais: „Įdomu, kad lietuvės su švabais [vokiečiais] ne tik susikalba ūkinėmis temomis, bet ir veda politinius disputus, ypač kai susipyksta. O tai nutinka labai dažnai. Tada galima pamatyti štai tokį vaizdą. Ant suolo, netoli vienas nuo kito, sėdi virėja ir karininkų virėjas. Abu skuta bulves. Virėja sako: „Oho, prūsams bus kaput!“ O vokietis į tai: „Was?! Russen schon caput! [liet. „Ką?! Rusijai jau kaput!“] Tada mergina pašoka ir bulvių peiliu vedžiodama sau per gerklę šaukia: „O kazokas prūsui brūkšt brūkš brūkš!“ Prūsas niekinamai nusispjauna ir nusisuka. Porą kartų merginos ir kareiviai net susipešė“ (p. 104).
Tokie siužetai įrodo, kad lietuviai mūsų krašte nebuvo itin maloniai nusiteikę naujos, vokiškos, valdžios atžvilgiu. Nedaugelis žino, kad lietuviai tualetus pradėjo naudoti būtent vokiečių dėka. Tai buvo lūžis lietuvių kasdieniniame gyvenime, pakeitęs higienos įgūdžius iš esmės. Štai kaip Balčių apylinkių gyventojai 1916 m. reagavo į naują Vakarų civilizacijos išrastą daiktą – tualetą: „Vertas dėmesio nurodymas, kad nuo balandžio 1 d. kiekvienoje sodyboje turi būti pastatyta nuošali būdelė su dviem nuliais ant durų. Žinoma, higieninės šio nurodymo pusės liaudis visiškai nesuprato, tai įrodo faktas, kad tie tualetai, pastatyti pagal žandarų įsakymą, dažniausiai naudojami ne pagal paskirtį, o tarnauja kaip sandėliukai, ožkų tvarteliai ir pan. Netgi girdėjome pasipiktinimą, esą vokiečių smalsumas peržengia visas ribas, nes koks jiems skirtumas, kur žmonės ieško vienatvės. O tie niekšai nori ir šitai žinoti!“ (p. 217)
Be abejo, būta dar keistesnių vokiečių įsakymų, kurie kėlė juoką. 1916 m. sausio 14 d. paskelbtas įsakymas pristatyti vokiečiams visus guminius gaminius, „ponas Janikovskis atsiuntė naują vokiečių įsakymą: visi civilinei valdybai turi nusiųsti senus kaliošus ir apskritai visus guminius gaminius, kokius tik turi“ (p. 178), o kovo 14 d. liepta prisirišti visus katinus: „Tik vakar buvo atsiųstas vienas vienintelis įsakymas, užtat neprastas: visi katinai turi būti sugauti ir pririšti! Nežinome, ar tai pokštas, ar rimta administracijos akcija“ (p. 206). Vėžiautojai taip pat gavo tikslius valdžios nurodymus dėl vėžių gaudymo: „Ten randame, kad griežtai draudžiama gaudyti vėžius, nuo galvos iki uodegos galo neturinčius vienuolikos centimetrų. Sugavęs mažesnį vėžį, gaudytojas turi tučtuojau paleisti jį į vandenį, ir paleisti taip, kad vėžys, prieš paleidžiant jį iš rankos, uodega paliestų vandenį. Nesilaikantis šio nurodymo kaltininkas bus nubaustas 100 markių bauda arba 1 mėnesį kalėti“ (p. 224).
Nors vokiečių valdžia mūsų krašte nebuvo itin mėgstama, tačiau būtent Pirmojo pasaulinio karo metais jų dėka įvyko keli itin svarbūs įvykiai mūsų krašte, aprašyti W.Wielhorski. Aprašomuoju laikotarpiu Raseinių mieste buvo įvesta elektra, Lyduvėnuose pastatytas geležinkelio tiltas, apgriauta Šiluvos Apsireiškimo koplyčia, Nemakščių ir Balčių apylinkėse įrengtas siaurasis geležinkelis, o Milžavėnuose – stotis. Visoje Lietuvoje įvestas Vakarų Europos laikas.
„Po kelių savaičių Raseiniuose turi būti įvestas elektrinis apšvietimas. O kol kas gatvėse viešpatauja juoda tamsa. Šeštą valandą vakaro užsidaro parduotuvės, gatvėmis vaikščioti draudžiama. Tik patruliai slankioja visą naktį“, – taip 1916 m. gruodį W.Wielhorski aprašė  vokiečių sumanymą Raseiniuose panaudoti brolių Leibo ir Leizerio Perlovų malūną ir apšviesti miestą.
Mūsų krašto pažiba – Šiluva – dienoraštyje minima ne kartą. 1916 m. kovo 7 d. miestelis atrodė taip: „Šiluva jau tiek persmelkta vokiškos kultūros, kad turi žandarmeriją ir gatvių pavadinimus: Wilhelmstrasse, Mackensenstrasse, Hindenburgstrasse ir t. t. Tačiau miestelis daro tragišką įspūdį. Vasarą rusai išvežė iš jo visus žydus. Todėl trys ketvirčiai namų stovi tušti, nuniokoti, apiplėšti. Langų stiklai išdaužyti, vėjas klebena išdaužytus rėmus. Viduje tuščia. Vokiečių sunkiosios haubicos sviedinys pataikė į vieno namo kampą ir išgriovė sienas, viduje palikdamas sutrupinto medžio, tinko ir plytų krūvą.“ Įdomiai aprašyta, kaip tuo metu atrodė Apsireiškimo koplyčia: „Smarkiai nukentėjo nebaigta, dar nenuimtais pastoliais, labai graži, milžiniška, keturkampio obelisko formos penkių aukštų aukščio Dievo Motinos koplyčia, statoma ant stebuklingo akmens. Rusai laikė ją vokiečių stebėjimo punktu ir įnirtingai apšaudė iš haubicų, stovinčių per 10 varstų už Šiluvos. Koplyčios viršuje matyti didžiulė išlauža. Viduje sprogęs sviedinys sugriovė visą skliautą, visiškai užbėrė altorių ir šventovės viduryje stovintį akmenį“ (p. 194).
Lyduvėnų geležinkelio tiltas šiandien traukia smalsuolius, visiems daro įspūdį jo dydis ir konstrukcijos, visgi tai aukščiausias ir ilgiausias geležinkelio tiltas Baltijos šalyse! Ne ką mažesnį įspūdį tiltas darė ir W.Wielhorski, tik tuomet jis matė pirmąjį – medinį Lyduvėnų geležinkelio tiltą. Tiesa, įspūdžiai apie Lyduvėnų miestelį kiek skiriasi. „Dabar Lyduvėnai – fabriko gyvenvietė, sudaryta iš būdų ir pašiūrių. Pora tūkstančių belaisvių ir tiek pat vokiečių pionierių, o gal pontoninkų stato geležinkelio tiltą per platų, 1/2 varsto, ir neįprastai gilų Dubysos slėnį. Iš darbų pradžios matyti, kad tas tiltas bus medinis, kas atrodo neįtikėtina – turint galvoje, kad jis bus keliolikos metrų aukščio ir platusis, o ne pravažiuojamasis kelias“, – rašoma 1916 m. kovo 7 d. (p. 193). Nors autoriui atrodė neįtikėtina, kad tiltas bus pastatytas, tačiau jis buvo baigtas ir jau birželio mėnesį išvydęs tiltą jis paliko tokį įrašą: „Apie devintą ryto mums teko Lyduvėnuose važiuoti per Dubysą. Kaip čia viskas pasikeitę nuo karo pradžios! Tylus miestelis, nusidriekęs palei Dubysos krantą, per gražias miškingas daubas, bažnyčios smaile šaunantis į dangų, beveik visiškai išnyko: jį sunaikino pernykščių mūšių ugnis. Tik šalia bažnyčios liko 5–6 namai. Užtat išaugo daugybė lentinių barakų, dengtų dervuotu toliu, kuriuose gyvena belaisviai rusai, statantys tiltą, ir vokiečių pionieriai. Tiltas daro įspūdį: ¾ varstų ilgio ir 22 sieksnių aukščio. Jis eina per visą Dubysos slėnį, jungdamas du labai aukštus jos krantus. Pastatytas iš eglinių rąstų, kurie iš toli dėl statinio dydžio atrodo ploni tarsi degtukai. Nedrįsčiau traukiniu užvažiuoti ant tokių plonų medinių grotelių. Bet iki šiol ir vokiečiai tos drąsos neturi. Tarp Lauksargių ir Radviliškio jau kelias dienas traukiniai važinėja be jokių kliūčių – bet ant tilto dar nebuvo užvažiavęs. Atrodo, kad šviežiai nukirstos eglės išdžiūvo, ir visi varžtai, suveržiantys rąstus, atsilaisvino taip, kad reikia juos priveržti iš naujo. Tiltas didžiulis, todėl tai užims nemažai laiko“ (p. 225).
Išskirtinai daug dėmesio dienoraštyje skirta tuo metu Nemakščių ir Balčių apylinkėse statytam siaurajam geležinkeliui, kuris tarnavo karo reikmėms, iš fronto linijos vežė sužeistuosius, gabeno amuniciją į frontą, pagreitino susisiekimą. Dienoraštyje užfiksuota, kad 1916 m. liepos 12 d. „pirmą kartą nuo pasaulio sukūrimo dienos (tą sakau visiškai tiksliai!) Balčių gyventojai išgirdo švilpiant garvežį“ (p. 112). Be abejo, siaurasis geležinkelis buvo netvirtas, padarė nemažai žalos vietos gyventojams. Įdomu, kad Milžavėnuose tuomet buvo įrengta ir stotis. Visgi siaurasis geležinkelis veikė neilgai ir 1917 m. vasarą pradėtas ardyti („Mūsų geležinkelį nuo Kelmės jau išrenka. Po poros dienų prieis iki Balčių“ (p. 230).
Norisi paminėti dar vieną epizodą, kuris sukėlė nemažai problemų visoje Lietuvoje, tačiau mus priartino prie Europos civilizacijos ir, manytina, sumažino Rusijos įtaką mūsų krašte. 1915 m. rudenį, reikalaujant Rytų fronto vadui Pauliui fon Hindenburgui, Žemaitijoje buvo įvestas Vakarų kalendorius. Aišku, tai sukėlė kuriozų, nes vieni bažnyčios vadovai pakluso įsakymui, kiti ne. Įtakos turėjo ir fronto linija, kai vienoje fronto pusėje galiojo Rytų, o kitoje Vakarų Europos laikas. Esant tokiai situacijai 1915 m. šv. Kalėdos buvo švenčiamos skirtingu metu. W.Wielhorski rašo, kad „Pakražantyje Kalėdos bus švenčiamos 13 dienų vėliau nei Stulgiuose“ (p. 162).
Šioje apžvalgoje paliečiau tik keletą epizodų, pasirodžiusių itin svarbių Raseinių krašto istorijai, visų neįmanoma paminėti, nes tektų cituoti beveik visą dienoraštį. Tikiu, kad W.Wielhorski dienoraštis sudomintų ne tik Raseinių krašto istorijos mėgėjus, bet ir atskirų sričių tyrėjus.
Šią trumpą apžvalgą norėčiau baigti dienoraščio autoriaus mintimi apie karo sunkumus, nes ji aktuali ir Raseinių gyventojams 2020 m. rudenį, siaučiant koronaviruso pandemijai: „Reikia apsišarvoti visa dvasios tvirtybe ir ištverti.“
Knygą „Wladyslaw Wielhorski. Dienoraštis 1915–1917 m.“ galite įsigyti apsilankę VšĮ „Atrask Raseinius“.
Arnas Zmitra

1 Komentaras

  1. Paulina

    2020 - 11 -03 11:52

    Ačiū už straipsnį, labai įdomus.