2019 rugpjūčio
23
Penktadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Žemės ir miškų savininkai pakilo į kovą už nuosavybę

    Siųsti Versija spausdinimui

    Nijolė PETROŠIŪTĖ

    Prieš keletą dienų Raseinių krašto žemės ir miškų savininkų asociacija rinkosi į pirmąjį savo ataskaitinį susirinkimą. Prieš gerus metus įkurta pirmoji šalyje tokia asociacija pirmajame savo ataskaitiniame galėjo pasidžiaugti, jog jų veikla nenuėjo perniek, kad ir jų žodis jau girdimas net Seime, jie dalyvauja priimant sprendimus žemės ir miško nuosavybės, aplinkos apsaugos klausimais, kad šių metų sausio 13 dieną jų asociacija tapo Lietuvos kaimo tinklo nare bei dalyvauja Kraštovaizdžio ir kaimiškųjų teritorijų planavimo komitete ir t. t.

    Kertasi su Konstitucija

    Raseiniškiai savo regione miškų bei žemių savininkų judėjimą įkūrė ne iš neturėjimo ką veikti. Tam pretekstas tuokart buvo Seime stumiamas Medžioklės įstatymas, nuo kurio raseiniškiai susitelkė gintis ir paragino kitus šalies savininkus daryti tą patį. Kaip sakė Lietuvos miškų savininkų asociacijos tarybos narys Kazimieras Šiaulys, yra tik laiko klausimas, kada miškų bei žemių savininkai įveiks paskutinį sovietinės nomenklatūros bastioną ir kuomet įstatymu bus įteisinti privatūs medžioklės vienetai ir kt.K. Šiaulys prisipažino, kad jis esąs iš tų, kuris dalyvavo kuriant „žiauriai“ blogą, bet ir šiandien tebegaliojantį Medžioklės įstatymą, kurio keletą straipsnių jau pasmekė ir Konstitucinis teismas. Apgailestavo, jog jo balso neužteko, kad būtų kitaip. K. Šiaulys sakėsi nežinąs jokio kito dokumento, kuris šitaip paniekintų nuosavybę, kaip tai daro Medžioklės įstatymas. „Įstatyme yra užprogramuota medžioklę grąžinti į sovietinius laikus. Jame įteisinta visiška medžiotojų savivalė ir nepalikta vietos nuosavybei. Ir kol nebus įstatyme įtvirtinti privatūs medžioklės vienetai (nesvarbu kokio dydžio: 50-ties, 100 ar 200 ha), tol situacija ir nesikeis. Aš vyliausi, jog prie valstybės vairo stojusi dešiniųjų Vyriausybė patį pirmąjį dekretą pasirašys išlaisvinantį nuosavybę, tuo labiau, kad tai buvo įrašyta jų ikirinkiminiuose pažaduose, bet nieko panašaus neatsitiko. Ir toliau daroma viskas, Kad neatsirastų privatūs medžioklės vienetai. Šią idėją gina tik Miškų savininkų asociacija ir pavieniai žemės savininkai, dėl medžiotojų daromų skriaudų kartkartėmis pasiskųsdami laikraščiams.“
    K. Šiaulys priminė, kad tokioje tragiškoje padėtyje yra atsidūrusios tik dvi ES valstybės: „Pas mus medžioklės ploto vienetas yra 1000ha, Estijoje – 1500 ha. Visur kitur pats miško savininkas tvarkosi: jam leidžiama medžioti smulkiąją fauną, jis gali savo plotus išnuomoti, t.y. visur kitur yra gerbiama nuosavybė.“

    Rinkosi „svajakai“

    Medžioklės įstatymo projekto svarstyme teko dalyvauti ir gamtos mokslų daktarui Rimvydui Valiuliui, kuris neslėpė likęs priblokštas: „Svarstyme, kur buvo nagrinėjamos mūsų sunaikintų privačių medžioklės ūkių problemos ir bandyta susitarti, kaip atstatyti pažeistas savininkų teises, galėjome dalyvauti tik dviese. Kvietimą dalyvauti aš išsiderėjau tik po tiesioginio skambučio į parlamentaro J. Urbonavičiaus biurą ir likus vos dienai iki svarstymo. J. Urbonavičius man paaiškino, kad daugiau ūkininkų negali dalyvauti svarstyme, nes visoms organizacijoms,tarp jų ir Medžiotojų žvejų draugijai, numatyta tik viena atstovavimo kvota. Deja, paaiškėjo, kad didžiąją daugumą pakviestųjų sudarė būtent Medžiotojų žvejų draugijos atstovai, suinteresuoti nekeisti esamos medžioklės tvarkos. Abu pareigūnai iš Aplinkos apsaugos ministerijos – irgi tos pačios organizacijos nariai. Susirinkime nedalyvavo nei Lietuvos miškų, nei Žemės savininkų asociacijų atstovai. 900 tūkstančiams jų svarstyme praktiškai nebuvo atstovaujama. Patarimo, kaip rengti naują įstatymą, buvo klausiama tų, kurie sovietmečiu medžiojo LKP 1-ajame medžiotojų būrelyje, savo mintis galėjo pareikšti tik medžiotojai ir antikonstitucinio įstatymo rengėjai. Nemaloniai nustebino ir pats klausimo pristatymas: girdi, KT teismas nustatė tik keletą straipsnių, kurie pažeidžia Konstituciją ir kuriuos reikėtų svarstyti. Tuo tarpu KT nustatė net 9 įstatymo dalis, prieštaraujančias Konstitucijai. Teismo nutarimas dėl Medžioklės įstatymo yra 77 psl. traktatas ir jo aprašomojoje dalyje paminėta daugybė įstatymo negerovių ir taisytinų vietų, netgi siūloma medžioklės teisinį reguliavimą taisyti iš esmės. Tai buvo 2005 m.“ Deja, taip liko ir šiandien. S. Žuvelaitienė sako, jog ir šiandien tebegalioja senasis Medžioklės įstatymas, nes pernelyg daug yra suinteresuotųjų jo nekeisti.
    Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vyriausiasis inspektorius Saulius Bartminas kalbėjo, jog šiandien tik medžiotojams yra suteikta teisė reguliuoti žvėrių populiacijas. Tačiau jie šia teise naudojasi tik saviems interesams ir grubiai ignoruoja ne tik saugomų teritorijų, bet ir ornitologų, botanikų interesus ir tikslus. Jie savavališkai „tobulina“ teisės aktus, medžioklė Lietuvoje laikoma tik hobiu, o ne gamtotvarkos priemone. Lietuvos miškai jau tampa šernų rojumi. Vienas medžiotojų būrelių, pasivadinęs „Kurtinio“ vardu, pasižymi rekordiniu šernų skaičiumi ir tokiam jam užsibuvus net gyvybingiausia kurtinių populiacija yra pasmerkta išnykti. Visuotinis šernų auginimo vajus prasidėjo, kai į medžiotojus įsirašė „naujieji lietuviai“. Blogiausia tai, kad jie, būdami turtingi, įtakoja ir medžioklės politiką.

    Išmauroja nesiklausę

    Vienas stambesniųjų Raseinių rajono ūkininkų Mykolas Hofertas guodėsi daug metų skaičiuojąs jo ūkiui žvėrių padarytus nuostolius, tačiau žalos atlyginimo taip ir nesulaukiąs. Visuomet kaltas lieka ūkininkas: tai neapsitvėręs pasėlių, tai repelentais nenutepęs. Jei nori, bylinėkis. Medžiotojai puikai žino, kiek tai paprastam žmogui atsieina ir už tai be baimės siuntinėja žmogelius teisman. „Žinot, ką man medžiotojai pasiūlė? Su botagu pasėlius nuo šernų saugoti.“. M. Hofertas siūlo, jog įstatyme privalu įteisinti, kad žemės savininkui pačiam būtų leista medžioti smulkiąją fauną. Arba jam būtų suteikta teisė pasisamdyti jo teritorijoje esantį medžiotojų būrelį. Ūkininkas mano, jog į įstatymą būtina sugrąžinti sutartis, kad be jos medžiotojas neturėtų teisės įkelti koją į privačias valdas. Visureigiais medžiotojų išraižyti ūkininkų pasėliai, pievos – viena dažniausių konfliktų priežasčių. Tiesa, juridiškai lyg ir galima medžiotojams uždrausti medžioti privačioje nuosavybėje be savininko sutikimo, tačiau praktiškai to nesilaikoma, o jei atsiranda bandančiųjų priversti gerbti nuosavybę, tai tos nuosavybės greitai… nebelieka.  Ne vienas ūkininkas prisipažino sulaukęs grasinimų net sudeginti. „O sudeginti galima ne tik pastatus. Gerai dega ir prinokęs javų laukas.“ Tokie grasinimai kai kam jau buvo ir ištesėti. Vytautas Mačiūnas netgi žino, koks Kauno medžiotojas supleškino jo sodybą, bet pamėgink tai teismuose įrodyti.

    Nebeatlaiko ir saviškiai

    Prieš neteisingą įstatymą stojo ir kai kurie medžiotojai. Raseinių rajono Betygalos kaimo ūkininkas Romas Mūras, medžiotojo bilietą turįs nuo 1974-ųjų ir net pats vadovavęs medžiotojų būreliui, buvo priverstas savo pareiškime dėl medžioklės uždraudimo jo žemėje nurodyti net keletą to priežasčių: „Pirmoji priežastis, dėl kurios nenorėčiau, jog Betygalos medžiotojų klubas medžiotų mano žemėse ir miške, yra ta, kad klubas visiškai nesiskaito su manimi kaip žemės savininku. Antra, 2006 m. užsodinau 22,34 ha naujo miško dirbamoje žemėje. Prašiau medžiotojų, kad jie bent  padėtų medelius aptepti repelentais. Nesutiko. Medžioti nori, o padirbėti savo labui – ne. Tai nesąžininga. Trečia, aš noriu, kad mano miške gyventų įvairi laukinė fauna, o medžiotojai baigia ją išnaikinti.“
    Kauno regiono Aplinkos apsaugos departamento vyr. inspektorius Augustinas Zurlys nuotraukomis pailiustravo, kaip medžiotojai elgiasi su gamta: net prie gyvų medžių prikala savo stebėjimo bokštelius: „Tai yra ne tik žala gamtai, bet ir didelė etikos problema.“ A. Zurlys atkreipė dėmesį ir į įstatymo 18 str. 3 d., nurodančią, per kiek laiko žmogus gali kreiptis dėl žalos atlyginimo. Terminai tokie, jog į juos įsisprausti yra beveik nerealu.
    Pagal dabartinį įstatymą, uždraudus medžioti nuosavybės teise priklausančioje žemėje, prarandama ir teisė į gyvūnų padarytos žalos atlyginimą. Jei iškiltų gyvūnų platinamų užkrečiamų ligų pavojus, ligos židinių likvidavimu turėtų rūpintis pats savininkas ir t. t.

    Populiacija – per taikiklį

    Ūkininko Arūno Mickūno pastebėjimu, su dabartiniu Medžioklės įstatymu dėl žalos atlyginimo iš viso tėra tuščia kalba, nes per keletą metų jis išsikovojęs tik tiek, jog žalą privalu atlyginti. Bet vėlgi,  žvėrių padaryta žala skaičiuojama pagal rajono derliaus vidurkį, kuriam labai toli iki Arūno ūkio, jis kulia po 7 tonas ir daugiau. Už tai ir pikta ūkininkui, kad medžiotojai žvėrių populiacijos reguliavimu visai nesirūpina, jiems svarbu, kad žvėrių būtų kuo daugiau. „Žvėris prisijaukina be reikalo ir be laiko juos šerdami. Jei medžiotojai savo šėryklas atitrauktų toliau nuo ūkininkų laukų, daugelio konfliktų būtų galima išvengti.“Viduklės krašto ūkininkui Vincentui Macijauskui šiuo klausimu Medžioklės įstatymas esąs išvis unikalus: pasėjo jis žirnius, šernai juos nusiaubė, bet, pasirodo, pats kaltas, nes pasėjo likus keletui dienų iki šernų medžioklės pradžios.Žemės ūkio rūmų, o kartu ir Lietuvos miškų savininkų asociacijos Raseinių skyriaus vadovė Skaidrutė Žuvelaitienė sakė, jog medžiotojo iškėlimą aukščiau kitų rodo ir toks pavyzdys: „Jei karvė ar kitas naminis gyvūnas išlekia į kelią ir sukelia eismo įvykį, kaltas būna gyvulio savininkas, kad jo neprižiūrėjo. Jei žvėris sudaužo automobilį ir net užmuša žmogų, kaltas lieka vairuotojas, kad nesilaikė
    saugaus greičio.“

    Svečiai sveikino

    Savo ataskaitiniame susirinkime raseiniškiai sulaukė ir garbingų svečių. Lietuvos miškų savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis sveikino raseiniškių iniciatyvą ir ragino nenuleisti rankų. Žemės ūkio rūmų vadovas Andriejus Stančikas padūsavo, jog Seime nėra kam atstovauti žemių ar miškų savininkams, už tai situaciją turime tokią, kokią turime. Bet tai nereiškia, jog su tuo turime taikstytis, nes paprastai ožkos lipa tik ant palinkusio karklo.
    Susirinkime buvo aptartos ir kitos ūkininkams bei miškų savininkams aktualios problemos, tokios kaip elektros linijos, vingiuojančios per ūkininkų pasėlius bei miškus, saugomų teritorijų bei pasėlių deklaravimo peripetijos, gyvulininkystės sektoriaus išlikimo klausimai ir kt. Bet apie tai – kitąkart.Raseinių krašto žemės ir miškų savininkų asociacija kreipėsi į Seimo pirmininkę I. Degutienę, Žemės ūkio ministrą K. Starkevičių, Žemės ūkio rūmų pirmininką A. Stančiką.

    1 Komentaras

    1. Algirdas

      2012 - 08 -13 09:43

      Saunu ,kad prasidejo kova pries” exkomunistus”.As tai pat esu misko savininkas ir ,kaip isrinktieji vadina “naujai iskeptas ” medziotojas.Esu sokiruotas ir pavarges nuo neteisybes ir protu nesuvokiamos bureliu savivales.Pabandysiu prisijungti prie jusu organizacijos ir kovoti kartu.Aciu