2020 sausio
23
Ketvirtadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Žodžiai iš tylos į širdis

    Siųsti Versija spausdinimui

    Mano rankose – rajono literato Prano Laurinavičiaus poezijos rinktinė „Žodžiai iš tylos“. Knygutės viršelio autoriaus nuotraukoje regiu įvairiaspalvę tylą, liūdniau nuteikia tamsi spalva, bet joje išnyra šviesos spindulėlis, kuris, perskrodęs tamsą, švyturiu įsižiebs.
    Rinktinę sudaro šeši skyriai, kiekvienas jų sužėri vis įvairesnėmis spalvomis. Pirmasis skyrelis „Pamiršt negaliu“ skirtas artimiausiems žmonėms. Autoriui be galo gaila, kad anksti išėjo tėvas, jo galvelę glostė tik vėjas, kasdien kely lydinti aštuonių vaikų mama. Šiandien literatas jai rašo laiškus ant vyšnios, žydinčios obels, tulpės žiedo. Atsiprašo vaikų, kad slenkstis ne marmuro, o patrešušios pušies. Ir žmonai, su kuria pradėtą jaunystėj kelią eina sėkmingai iki šiolei. Įdomios vizijos aplanko lyrinį subjektą: ošia senas kumetyno klevas, mama Alksnos upely skalaujanti lininius tėvo ir brolio drabužius, paženklintus karo krauju.
    Antrasis skyrelis „Tėviškėlė“. Kiek gražių ir prasmingų eilučių mielam gimtinės kampeliui. Čia ir palaukė su baltais beržais ir Mis gražuolės vasaros šypsnis, už Šveicariją gražesnė Žemaitija, Molavėnai, Sujainiai, Kalnujai, Šiluva. Šmėsteli ir liūdnos gaidos: nebeskamba šienpjovių daina, melioracijos grioviuos „apkaustai nuo kraičio skynių“, virsta vyšnios ir obelys iš sodų į molio tranšėjas. Žemaičių plentas paliudytų apie gurguoles „su grūdais, atimtais iš žmonių“, tremtinių vežimai, tankai, riedantys pirmyn ir atgal.
    Įdomus skyrelis „Kai susitinkam“. Tai šventės, suburiančios žmones, gimines, kaimynus. Velykos, Vėlinės, Žolinė, Joninės, Baltų diena, per kurią „mūs meilė susipina į širdį vieną“.
    O skyrelyje „Gražiausias žiedas“ patys nuoširdžiausi žodžiai gamtos pasauliui: pavasariui, kuris aistringai bučiuoja kiekvieną sutiktą, vieversėliui, „suplėšiusiam kaukę žiemos“, laukams, su vėju lenktyniaujantiems… Per sapną pavasarėlį aplanko gražuolė vasara su alyvų žydėjimu, liepų medum…

    Gražiausias žiedas pavasariui – žmogus. Jo sapne boružėlė taškuota, sparnuota. Jis gaudo mėnulį tarp delnų… Ir graudulys į širdį veržias, „kai Lietuvą palieka lietuviai Lietuvos“.
    Rudenėlis už lango, vėjas žvarbus, ir vėl ilgesys. „Namų stogai palindo po antklodėm“, „užmigo medžiai“. Bet tai tik trumpa akimirka, juk vėl sulauksim vasaros karštos.
    „Žodžiai iš tylos“. Prasideda nuo ryto, kai „byra žodžiai skalsūs“ – širdy ir sieloj kartais spygliai, interneto kodai susimaišo. Autoriaus rūpestis – kad pasauly nebūtų kraujo, kad susikalbėtume su artimu žmogumi, laisvas sielos skrydis su mintimi laisva. Tik nepamiršti padėkoti Aukščiausiajam už visas dovanas.
    Nors „Visatos paslapty maža dalelė tik esi“, bet ir „mažam ateina didelių minčių“. Tad užšokęs ant Pegaso atsargiai risnoji, kad nenudribtum ant akmenų skaudžių.
    Ir vėl rudens motyvas, tik šįkart su artėjančia senatve, bet gaivina poezija – narkotikas, kurio atsisakyti sunku. „Iš rudenio lietaus“ užsidėjęs skrybėlę, „iš pievos kvepiančių gėlių kaklaraištį spalvingą pasirišęs“ lyrinis subjektas keliauja susitikti su šv. Petru, tikisi jam patikti. Per pilnatį neramu dėl pasaulio kataklizmų.
    O kaip gera su tyla kalbėti, „ji neišduoda paslapčių, nuodėmes galima pakabinti ant delčios aštrių nagų“. Ir „vėl kaip kūdikis ramiai miega“, – rašo autorius.
    Paskutiniame skyrelyje „Kasdienybė“ lyrinis subjektas džiaugiasi pasūdytu gyvenimu, kuris neleido sugesti. Valgyta zacirka ir bulbainis keptas – „atmintis priverčia seilę ryti“. Bet gaila ir graudu (o gal smagu), kad tvarte jau pirtis, būstas perdžiančios uošvės. Gyvulių ten nebėra.
    Vyrai barzdočiai ne kirvius galanda, o tuština pigų pilstuką, bambalius alaus… Dar daug toje kasdienybėje blogio, bet autoriaus knygutės viršelio nuotraukoje žibantis švyturėlis juk įsižiebs į didelę šviesą, kuri dega jo širdy.
    Baigdama norėčiau pacituoti autorių, kuris labai savikritiškas ir nuteikia pozityviai eilėraštyje „Be grimo“: „Mano eilėraščiai be rimo, / bet nėra juose ir grimo, / neskraido jie padebesiais, / nevaikšto galaktikos keliais. / Žingsniuoja tėviškės laukais.“
    Tikra tiesa, mielas autoriau! Kūrybinės sėkmės, ačiū už knygelę. Manau, nenusivilsite perskaitę ją laisvalaikio valandėlėj.
    Irena Bulotienė,
    literatų klubo „Dubysa“ narė

    Komentarų nėra