odiai i tylos ? irdis
Mano rankose rajono literato Prano Laurinavi?iaus poezijos rinktin? odiai i tylos. Knygut?s virelio autoriaus nuotraukoje regiu ?vairiaspalv? tyl?, li?dniau nuteikia tamsi spalva, bet joje inyra viesos spindul?lis, kuris, perskrod?s tams?, vyturiu ?siiebs.
Rinktin? sudaro ei skyriai, kiekvienas j? su?ri vis ?vairesn?mis spalvomis. Pirmasis skyrelis Pamirt negaliu skirtas artimiausiems mon?ms. Autoriui be galo gaila, kad anksti i?jo t?vas, jo galvel? glost? tik v?jas, kasdien kely lydinti atuoni? vaik? mama. iandien literatas jai rao laikus ant vynios, ydin?ios obels, tulp?s iedo. Atsiprao vaik?, kad slenkstis ne marmuro, o patreuios puies. Ir monai, su kuria prad?t? jaunyst?j keli? eina s?kmingai iki iolei. ?domios vizijos aplanko lyrin? subjekt?: oia senas kumetyno klevas, mama Alksnos upely skalaujanti lininius t?vo ir brolio drabuius, paenklintus karo krauju.
Antrasis skyrelis T?vik?l?. Kiek grai? ir prasming? eilu?i? mielam gimtin?s kampeliui. ?ia ir palauk? su baltais berais ir Mis grauol?s vasaros ypsnis, u veicarij? graesn? emaitija, Molav?nai, Sujainiai, Kalnujai, iluva. m?steli ir li?dnos gaidos: nebeskamba ienpjovi? daina, melioracijos grioviuos apkaustai nuo krai?io skyni?, virsta vynios ir obelys i sod? ? molio tran?jas. emai?i? plentas paliudyt? apie gurguoles su gr?dais, atimtais i moni?, tremtini? veimai, tankai, riedantys pirmyn ir atgal.
?domus skyrelis Kai susitinkam. Tai vent?s, suburian?ios mones, gimines, kaimynus. Velykos, V?lin?s, olin?, Jonin?s, Balt? diena, per kuri? m?s meil? susipina ? ird? vien?.
O skyrelyje Graiausias iedas patys nuoirdiausi odiai gamtos pasauliui: pavasariui, kuris aistringai bu?iuoja kiekvien? sutikt?, vievers?liui, supl?iusiam kauk? iemos, laukams, su v?ju lenktyniaujantiems… Per sapn? pavasar?l? aplanko grauol? vasara su alyv? yd?jimu, liep? medum…
Graiausias iedas pavasariui mogus. Jo sapne boru?l? takuota, sparnuota. Jis gaudo m?nul? tarp deln?… Ir graudulys ? ird? verias, kai Lietuv? palieka lietuviai Lietuvos.
Ruden?lis u lango, v?jas varbus, ir v?l ilgesys. Nam? stogai palindo po antklod?m, umigo mediai. Bet tai tik trumpa akimirka, juk v?l sulauksim vasaros kartos.
odiai i tylos. Prasideda nuo ryto, kai byra odiai skals?s irdy ir sieloj kartais spygliai, interneto kodai susimaio. Autoriaus r?pestis kad pasauly neb?t? kraujo, kad susikalb?tume su artimu mogumi, laisvas sielos skrydis su mintimi laisva. Tik nepamirti pad?koti Auk?iausiajam u visas dovanas.
Nors Visatos paslapty maa dalel? tik esi, bet ir maam ateina dideli? min?i?. Tad uok?s ant Pegaso atsargiai risnoji, kad nenudribtum ant akmen? skaudi?.
Ir v?l rudens motyvas, tik ?kart su art?jan?ia senatve, bet gaivina poezija narkotikas, kurio atsisakyti sunku. I rudenio lietaus usid?j?s skryb?l?, i pievos kvepian?i? g?li? kaklarait? spalving? pasiri?s lyrinis subjektas keliauja susitikti su v. Petru, tikisi jam patikti. Per pilnat? neramu d?l pasaulio kataklizm?.
O kaip gera su tyla kalb?ti, ji neiduoda paslap?i?, nuod?mes galima pakabinti ant del?ios atri? nag?. Ir v?l kaip k?dikis ramiai miega, rao autorius.
Paskutiniame skyrelyje Kasdienyb? lyrinis subjektas diaugiasi pas?dytu gyvenimu, kuris neleido sugesti. Valgyta zacirka ir bulbainis keptas atmintis priver?ia seil? ryti. Bet gaila ir graudu (o gal smagu), kad tvarte jau pirtis, b?stas perdian?ios uov?s. Gyvuli? ten neb?ra.
Vyrai barzdo?iai ne kirvius galanda, o tutina pig? pilstuk?, bambalius alaus… Dar daug toje kasdienyb?je blogio, bet autoriaus knygut?s virelio nuotraukoje ibantis vytur?lis juk ?siiebs ? didel? vies?, kuri dega jo irdy.
Baigdama nor??iau pacituoti autori?, kuris labai savikritikas ir nuteikia pozityviai eil?ratyje Be grimo: Mano eil?ra?iai be rimo, / bet n?ra juose ir grimo, / neskraido jie padebesiais, / nevaikto galaktikos keliais. / ingsniuoja t?vik?s laukais.
Tikra tiesa, mielas autoriau! K?rybin?s s?km?s, a?i? u knygel?. Manau, nenusivilsite perskait? j? laisvalaikio valand?l?j.
Irena Bulotien?,
literat? klubo Dubysa nar?
