2017 gruodžio
13
Trečiadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Žolinė – gražiausia vasaros šventė

    Siųsti Versija spausdinimui

    Petras URBONAS
    Žolinė savo prasme yra katalikiška ir gamtos šventė. Prisimename tikėjimo tiesą – Švč. M. Marijos Ėmimą į Dangų, skelbiantį žmogaus pašaukimą į tobulą gyvenimą Dievo artumoje. Žemiška pras­me, ši šventė – padėka už derlių, už žmogaus ir gamtos vaisingą bendradarbiavimą, už darnų žmogaus sugyvenimą su Dievo kūrinija. Nuo seno vyksta dideli Žolinės atlaidai titulą turinčiose bažnyčiose – Pivašiūnuose (Alytaus r.), Krekenavoje (Panevėžio r.), Zarasuose, Rumšiškėse ir kt. Kaimo žmonės atneša pašventinti naujo derliaus gėrybių ir žolynų, kurie vėliau užkišti namuose už šventų paveikslų sergsti nuo gaisro, bado ir kitų negandų. Perkūnijos metu smarkiai žaibuojant žolynais smilkomi namai, sveikatai stiprinti geriami jų nuovirai. Per Žolinę įvairiose Lietuvos vietovėse buriasi kraštiečiai, tėviškėse susitinka giminės, artimieji, kaimynai, kaimo bendruomenės.
    Apie Žolinės šventės katalikišką ir žemišką prasmę kalbėjausi su Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapijos kunigu klebonu Gintautu Jankausku. Jis maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
    – Gerb. kunige Gintautai, papasakokite apie Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų šventės ištakas.
    – Žinių apie Marijos gyvenimo šlovingą pabaigą rašytiniuose šaltiniuose randame III–IV a. parašytame tekste „Dievo Motinos užmigimas“. Jame pasakojama apie Marijos mirtį, palaidojimą ir paėmimą dangun. Apaštalai stebuklingu būdu iš skirtingų pasaulio kraštų, kur jie skelbė Kristaus Evangeliją, staiga buvo surinkti į Jeruzalę ir drauge meldėsi prie mirštančios Motinos. Dievo Motinai mirus Ji buvo palaidota Jeruzalėje Getsamanės (Alyvų) kalno šlaite, netoli tos vietos, kur Jėzus meldėsi prieš savo kančią. Marijos kūnas buvo palaidotas kape, o jos siela vėl suvienyta su kūnu ir paimta į dangų. Kai apaštalas Tomas pavėlavo ir negalėjo patikėti Marijos Paėmimu į Dangų, į tuščią Marijos kapą pradėjo byrėti rožės. Marijos mirties vietoje stovi vokiečių benediktinų abatija (vienuolynas) su didinga bažnyčia, pradėta statyti 1898 m. Jeruzalėje lankantis Vokietijos imperatoriui ir Prūsijos karaliui Vilhelmui II. Kaip ir Kristaus, taip ir Marijos kapas yra tuščias ir liudija mums apie naujojo gyvenimo Kristaus Prisikėlimo tikrovę.
    – Ar Vakarų bažnyčioje taip pat gyvuoja Marijos Ėmimo į Dangų kultas?
    – Vakarų bažnyčioje taip pat gyvavo Marijos Ėmimo į Dangų kultas, tačiau nebuvo stiprių doktrinos pagrindų. Pirmasis Marijos kūniškojo išaukštinimo teologijos liudijimas Vakaruose pasirodė XI a. (jo autorius nežinomas). Jame argumentuotai nurodoma, kad Marijos motinystė visam laikui Ją siejo su Sūnumi. XIX a. praslinkus protestantizmo ir Apšvietos laikmečio iššūkiams, aprimus politiniams skersvėjams, grįžta prie katalikų teologijos klausimų, pasigirdo daugybė prašymų paskelbti Marijos Nekalto prasidėjimo, Visų malonių tarpininkės ir Ėmimo į Dangų dogmas. Prie to, žinoma, prisidėjo Marijos apsireiškimai Lurde (Prancūzija, 1858 m.) bei Fatimoje (Portugalija, 1917 m.).
    – Kada buvo žengtas esminis žingsnis paskelbiant Marijos Ėmimą į Dangų kaip tikėjimo tiesą?
    – Baigusi savo žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip Visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo sūnų – nuodėmės bei mirties nugalėtoją. Ėmimas į Dangų yra Marijos ypatingas dalyvavimas Sūnaus prisikėlime bei būsimojo kitų krikščionių prisikėlimo pirmavaizdis. Tai Dievo veikimo, kurį Jis atliko Marijos išganymo istorijoje, užbaiga ir kartu nauja pradžia ne tik Marijos tikėjimo kelionėje, bet ir visos žmonijos, viso kosmoso istorijoje.
    Esminis žingsnis šioje istorijoje buvo žengtas 1950 m. lapkričio 1 d., kai popiežius Pijus XII po daugelio konsultacijų ir diskusijų, raštu apklausęs visus vyskupus apie katalikų įsitikinimą šiuo klausimu, išleido bulę „Munificentissimus Deus“ ir paskelbė, kad Marijos Ėmimas į Dangų yra tikėjimo tiesa – dogma.
    – Gerb . kunige Gintautai, pakalbėkime apie liturginio šventimo platesnį supratimą.
    – Reikia suprasti, kad Dievo garbinimas bažnyčioje – tai ne tik susirinkusios bendruomenės šventė, bet ir išskirtinis įvykis. Žolynų puokštė yra tarsi Visatos ir gyvenimo mozaika, laikoma mūsų rankose. Joje telpa Saulės šviesa ir vasaros liūtys su griausmais, kvietys, pareikalavęs žmogaus prakaito, žiedas, bitėms atidavęs medaus nektarą. Šventoji liturgija, dieviškoji Eucharistija yra globalus visą kūriniją, visą Visatą apimantis veiksmas. Todėl duona, vynas, aliejus, žolynai, gėlės, vaisiai yra įtraukiami į Didįjį Dievo sumanymą – visa atnaujinti, visa perkeisti, visa pašventinti, visa atbaigti, visa įkūnyti Kristuje, kaip jau perkeista yra į dangų paimtoji Švč. M. Marija.
    – Kas mus džiugina Marijos Ėmimo į Dangų šventėje?
    – Kalbėdami apie tikėjimo išpažinimą, išpažįstame vieną Dievą trijuose asmenyse ir įsikūnijusį Dievo Sūnų Jėzų Kristų, kuris savo prisikėlimu užtikrina mums tikrąjį vilties šaltinį – amžinąjį gyvenimą. Marijos Dangun Ėmimo šventėje džiaugiamės, kad Marija pati pirma įtikėjusi ir atsiliepdama visą savo gyvenimą patikėjusi Dievui, gavo brangią ir nepakartojamą malonę. Ta nepakartojama malonė laukia ir mūsų einant šiuo keliu. Šventasis popiežius Jonas Paulius II, daugiau kaip prieš 20 m. lankęsis Lietuvoje, mus ragina atverti savo širdis Kristui – įsileisti Jį ir leisti Jam vadovauti kiekvieną gyvenimo akimirką – kai džiaugiamės ar verkiame, kai esame sveiki ar užklumpa negalia. Žolinės šventėje mūsų Motinai atnešam savo rūpesčius, nerimą, sukauptą liūdesį. Prisiminkime Marijos stebuklus, kurie paliudija Marijos galią ir rūpinimąsi viltį praradusiais asmenimis.
    – Kuo įprasminamas mūsų kvietimas į gyvą tikėjimo santykį su Dievu?
    – Esame pakrikštyti, bet to neužtenka. Mes kviečiami į gyvą tikėjimo santykį su Dievu, kuris reiškiasi ne tik švenčių proga, bet kasdien kreipiantis į Viešpatį su pasitikėjimu ir Jam pavedant visus savo gyvenimo rūpesčius. Turime klausyti Jo balso ir, kaip Marija mokė, daryti tai, ką Jis mums lieps. Tai vienintelis kelias, leidžiantis susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, patirti tikrąją paguodą liūdint ir viltį bei ramybę šio gyvenimo sūkuriuose. Tie, kurie pažįstame šią viltį, privalome padėti kitiems, turime ja dalytis tiek savo artimoje aplinkoje, tiek visuomenėje. Turime pasakoti, ką Viešpats yra padaręs mūsų gyvenime, kiek Jis mus palietęs, pamilęs ir globoja. Krikščionys privalo dalytis tikėjimo vaisiais. Bažnyčia artimo meilės darbais siekia ne tik suteikti stokojantiems maisto, drabužį ir pastogę, bet visų pirma pasidalyti Dievo suteikta viltimi. Tai ne vien organizacijos „Caritas“ veikla, bet ir kiekvieno krikščionio pareiga, kurią siekiame atlikti darbu ir malda, veikdami kartu su savo parapijų bendruomenėmis.
    – Kuo svarbi Žolinė dabartiniam laikmečiui?
    – „Dabartiniam laikmečiui Dievo Motina Marija gali tapti labai reikšminga ir svarbia nuoroda ieškant tikrosios žmogaus ir visuomenės laisvės sampratos“, – nurodo kunigas Kęstutis Brilius. Naujaisiais laikais daugeliui Dievas nustojo būti akivaizdžiu prasmingumo garantu – žmogus ne tik paskelbė sau gyvenimo prasmingumą, bet ir bando pats išrasti visiškai naują. Kaip argumentą susikūrė sau ideologijas apie neribotas žmogaus galimybes. Tomis ideologijomis pagrindė materialistinį mąstymo būdą. Vertinga pagalba visuomenei gali būti Švč. Mergelės Marijos pavyzdys. Ji laimina per Dievo Kūrėjo ir žmogaus ryšius, laisvė reiškia asmens realizacijos pilnatvę. Nekaltai pradėta, laisva nuo nuodėmės Švč. Mergelė yra tobulai laisva savo sprendimais. Joje matome tą laisvę, kurią žmogus laimi per ryšį su Dievu. Kelias, kuriuo Ji praėjo, yra atviras ir mums. Turime ir mes juo eiti.
    – Žolinė yra katalikiška valstybinė šventė. Ką ji galėtų reikšti šiuolaikiniam žmogui, kuris nėra tikintis ir Švč. Mergelės Marijos garbintojas?
    – Žurnalistė, filosofė Jurgita Noreikienė teigia, kad svarstant, ar įtraukti Žolinę į valstybinių dienų sąrašą, buvo atsižvelgta, kad ji turi labai gilias tradicijas, siekiančias amžių glūdumą – derliaus šventės tradicijas. O šventę persmelkiantis bendruomeniškumas reikalingas visur. Mums to labai trūksta – pagalbos savo artimui, giminei, kaimynui. Žolinė puiki proga giminei susibėgti, ypač kai atostogų metas. Dabar populiaru kaime, gimtajame sodžiuje susirinkti visiems, kas iš jo kilę. Gali atvykti net ir tie, kurie išvykę į užsienį. Tėviškės ir Žemės jausmas šiandien mums labai reikalingas, nes esame mirštanti ir beišsivaikščiojanti tauta.
    – Ačiū už nuoširdų pokalbį, gražios Žolinės šventės.

    Komentarų nėra