Tarybiniais laikais aukštosiose mokyklose žurnalistams buvo aiškinama, kad kiekvienas laikraš?io darbuotojos su savimi nuolat privalo tur?ti tris daiktus: rašymo priemon?, bloknot? ir… dvi kapeikas.
Dabar žurnalistikos mokslus kremtantiems studentams b?t? sunku suvokti, kam reikalingos tos dvi kapeikos. Jos tur?jo praversti tuo atveju, jei žurnalistas nor?davo pranešti redakcijai labai skubi? žini?. Kadangi tuomet mobili?j? telefon? nebuvo, tekdavo naudotis vadinamaisiais telefono automatais, kuriais buvo galima paskambinti tik ?metus dviej? kapeik? monet?, ? užmiest? – penkiolika kapeik?.
Šiais laikais daugyb? naujien? galima sužinoti net neiš?jus iš darbo vietos, nes redakcijos gerai apginkluotos ?vairiomis ryši? priemon?mis, tod?l jau nebegalioja dar viena žurnalistikos taisykl?, kuri? savo pavaldiniams nuolat kartodavo vienas garsus rašytojas, žinomo Maskvos laikraš?io redaktorius. Jis sakydavo: „Jei at?j?s ? žurnalist? kabinet? rasiu jame s?din?ius du darbuotojus, vien? iš karto atleisiu, nes žurnalistai turi s?d?ti ne kabinetuose, bet nuolat b?ti tarp žmoni?“.
Šiais laikais daug informacijos galima gauti ir nesisukin?jant tarp žmoni?. Ta?iau bene labiausiai praver?ia mobilieji telefonai, kuri? universalumas jau šviesme?iais aplenk? dviej? kapeik? teiktas galimybes. Gali b?ti, jog mobiliaisiais telefonais netrukus gal?sime skustis barzdas ar panaudoj? tam tikrus priedus miške ieškoti gryb?. Vis d?lto „karšt?“ žini? telefonai žurnalistams nepad?s rasti. Kai kas visiškai nepasikeit?: galima teigti, kad kaip ir seniau, taip ir dabar, galioja posakis: žurnalist?, kaip ir vilk?, maitina kojos.