Žydų tautos pėdsakas Lietuvos žemėje pasiliko amžiams

Siųsti Versija spausdinimui

Rugsėjo 23-ioji. Ši diena skirta Lietuvos žydų tragedijai prisiminti, tai dienai, kai 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas ir Panerių miške sušaudyti tūkstančiai įvairaus amžiaus žmonių.
1941 m. birželio–liepos mėnesiais, tik prasidėjus vokiečių okupacijai, imta diskriminuoti ir persekioti žydus, buvo sudarinėjami sąrašai. Steigti getai (uždara saugoma gyvenamoji teritorija) ir laikinosios žydų izoliavimo vietos, tiesiogiai priklausomos nuo okupacinės valdžios organų. Vokiečių karo komendantūra ir saugumo policija ir naciams talkininkaujanti lietuvių administracija leido žydus diskriminuojančius nuostatus, įsakymus, organizavo areštus ir šaudymus.
Pirmieji pogromai vyko pasienio miestuose ir miesteliuose. Raseinių apskrities Jurbarko mieste liepos 3 dieną kartu su keliais šimtais žydų buvo sušaudytas skulptorius Vincas Grybas (aplinkybės iki šiol neaiškios). Šaudymo akcijose dalyvaudavo tik savanoriai. Žudikams buvo užmokėta atimtais iš žydų vertingais daiktais, jie valgydinti ir girdyti, o vėliau nemokamai ilsėjosi Palangoje. Po šio šaudymo sukrėstas Raseinių policijos vadas Levickas pasiprašė atleidžiamas iš pareigų. Lietuvos centriniame valstybės archyve yra išlikęs dokumentas – įsakymas (Verordnung Nr. 743), jame Raseinių žydams buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, parkuose ir skveruose, neleidžiama sėdėti ant suolų ir važinėti visuomeniniu transportu. Visur turėjo būti iškabinti skelbimai – „Žydams draudžiama“. Šį 1941 m. liepos 29 d. vokiečių kalba išspausdintą skelbimą turėjo pasirašyti Raseinių apskrities viršininkas Antanas Sabaliauskas. Archyve saugomas dokumentas nepasirašytas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame Žydų gelbėtojų sąraše rašoma, kad A.Sabaliauskas buvo suimtas nacių, nes nevykdė įsakymo suvaryti Raseinių miesto žydus į getą. Gaila, bet nieko daugiau apie šį žmogų nežinome. Minėtas įsakymas, matyt, turėjo įteisinti jau liepos viduryje prasidėjusį smurtą žydų atžvilgiu, jų izoliavimą getuose ir prasidėjusias žudynes. Būtent liepos 29 d. Žieveliškių žvyrduobėse prie Kalnujų buvo sušaudyti 254 žydai ir 3 lietuviai komunistai. Šaudyti varomiems vyrams buvo sakoma, kad jie yra siunčiami taisyti kelių. Anksčiau žydai valė griuvėsius, dirbo malūne ir pas ūkininkus. Nužudytųjų pinigus ir vertingus daiktus konfiskavo nacių valdžia. Drabužiai ir kasdieniai buities daiktai buvo pardavinėjami, prastesni atiduodami vietos gyventojams. Šaudymai vyko kas savaitę, į duobes prie Kalnujų buvo atvežti keli šimtai žydų iš Jurbarko ir Tytuvėnų, šalia vyrų krito moterys ir merginos. Raseiniškiai kartkartėmis girdėjo šūvių aidą ir matė ugnies pliūpsnius. Pasaulio tautų teisuolė Janina Vansovičiūtė-Grigaliūnienė sakė niekada neužmiršianti varomų šaudyti moterų raudos. Paskutinės gyvos likusios moterys su vaikais, gal pabūgusios vis labiau augančio gyventojų pasipiktinimo, buvo išsiųstos į Biliūnus ir sušaudytos kartu su Girkalnio žydais. SS štandartenfiulerio K.Jägerio ataskaitoje parašyta: 1941.VIII.18–22 Raseinių apskrityje nužudyti 466 žydai, 440 žydės, 1 020 žydų vaikų. 1941.VIII.29–IX.6 Raseiniuose vyko valymas, jo metu nužudyta 16 žydų, 412 žydžių ir 415 žydų vaikų. Raseinių gete nebeliko gyventojų, žydų klausimas, anot geto viršininko Alekso Grigaravičiaus, buvo išspręstas.
Lietuvoje masinės žudynės tęsėsi beveik iki pat 1941 m. rugsėjo pabaigos. Liko tik didieji Vilniaus, Šiaulių ir Kauno getai. Kaip jau esu rašiusi, raseiniškis Georgas Cvi Kadušinas savo gamybos fotoaparatu fiksavo įvykius Kauno gete, taip įamžindamas geto gyventojus ir nacių nusikaltimus.
Šiuo metu dažnai rašoma ir kalbama apie holokaustą, apie siaubą ir netektis per karą. Žydų tragedija skaudžiai palietė Lietuvą, ne vieną šimtmetį gyvenę, dirbę ir kūrę šalimais žmonės buvo išžudyti brutaliausiu būdu. Ar galime iš Lietuvos istorijos išbraukti šiuos žmones ir jų indėlį kuriant mūsų valstybę? Gal kam ir norėtųsi, deja, istorijos neuždažysi nei baltai, nei juodai. Lietuvos žemėje amžiams pasilikęs žydų tautos pėdsakas. Mūsų krašto istorijos muziejaus ekspozicijoje susipina lietuvių ir žydų gyvenimai, ekonominiai, kultūriniai ir socialiniai ryšiai. Juk labai svarbu žinoti ne tik kaip žuvo žydai, bet ir kaip jie gyveno mūsų tėvų ir senelių kaimynystėje, Lietuvos miestuose ir miesteliuose.
Lina Kantautienė,
Raseinių krašto muziejaus muziejininkė

Komentarų nėra